Ramunė apie gyvenimą su intelekto negalia: svarbiausia – neliūdėti ir nesinervinti
Kaune gimusios 48-erių Ramunės gyvenimas nelepino: anksti tapusi našlaite, ji augo vaikų namuose, vaikystėje jai buvo diagnozuota vidutinė intelekto negalia. Tačiau visos negandos netrukdo moteriai bendrauti, turėti draugų, mėgstamų užsiėmimų, keliauti ir svajoti.
Nuolat besišypsanti ir geros nuotaikos nestokojanti Ramunė įsitikinusi, kad laimės paslaptis – ne sėdėti sudėjus rankas ir nervintis, o užsiimti mėgstama veikla ir gyventi aktyviai.
– Šiandien gyvenate Vilniuje, savarankiško gyvenimo namuose – papasakokite, kaip atrodo Jūsų kasdiena?
– Man viskas gerai. Aš kambaryje gyvenu viena, gaminuosi valgyti, tvarkausi kambarį, mezgu. Anksčiau gyvenau Pabradėje, socialinės globos namuose. Ten taip pat megzdavau, kepdavau pyragus, visi tvarkėme teritoriją, aplinką, kad būtų švaru. Be darbo sėdėti nemėgstu, visada turiu kažką veikti. Neseniai buvau susilaužiusi ranką, tai porą savaičių negalėjau daryti darbų. Buvo labai liūdna.
Turiu katiną, draugauju su kitais gyventojais. Kalbuosi, bendrauju, kad man vienai nebūtų liūdna, jie ateina pas mane į svečius. Ir šiaip svečių sulaukiame, rėmėjai pas mus atvažiuoja. Taip pat pas mus gyvena ir ukrainietė mama su dviem vaikais, su jais irgi bendraujame, pasirūpiname.
Man labai patinka, kad daug keliaujame. Buvome Turkijoje, dabar ruošiamės važiuoti į Ispaniją, nes bus vieno berniuko gimtadienis ir ta proga ten susiruošėme pailsėti. O aš dar labai norėčiau nuvažiuoti į Paryžių.
– Kodėl būtent į Paryžių?
– Mano brolis ten buvo, dabar jis gyvena Amerikoje. Turiu tris brolius, esu vienintelė sesė. Su dviem broliais palaikome ryšį, atostogavau pas brolį, buvau svečiuose. Vienas mano brolis jau vedęs, aš esu teta. O dar vieno brolio nemačiau, bet tikiu, dar kada nors susimatysiu su visais trimis broliais.
– Kiekvieną dieną vykstate į socialines dirbtuves – kuo ten užsiimate?
– Socialines dirbtuves lankau kiekvieną dieną, nuo pirmadienio iki penktadienio. Mezgu, siuvu, siuvinėju. Daug ką moku megzti: kojines, šlepetes, vaikiškas sukneles, sijonus, kelnes.
Paskui parduodam savo gaminius – arba pas save tokias parodas organizuojam, arba mugėse Senamiestyje. Neseniai Kaziuko mugėj dalyvavom, tai inkilėlius visi pirko, kažkiek ir siuvinėtų maišelių pardavėm, medžiaginių peliukų. Man daug visokių minčių kyla, ką būtų galima numegzti ar pasiūti, kad tik būtų kuo užsiimti. Labiausiai man patinka gaminti medžiaginius peliukus. Iškarpau jų detales, susiuvu, išsiuvinėju. Tai yra darbštus ir kruopštus darbas, o man tokia veikla labai patinka. Esu ir katinui pagaminusi žaislų – burbulą mėtymui, žaislą ant virvelės.
– Papasakokite apie savo katiną – kaip sugalvojote jį laikyti?
– Mes daug kas savarankiško gyvenimo namuose turime katinus. Loreta turi katiną, ir Leonarda, Raisa turi tris, Justė du, ir aš turiu katiną. Prieš tai dar turėjau Antanuką, Naiką ir Spirgę. Mes katinus priglaudžiame, išmestus į gatvę, ir laikome, kol kokie nors žmonės juos paima sau. Laikinai globojame, auginame, maitiname, rūpinamės.
– Jūs ne tik mezgate, siuvate ir siuvinėjate, bet ir dalyvaujate muzikinėje grupėje – Spalvų orkestre?
– Taip, spalvų orkestras – nes mūsų apranga yra geltoni marškinėliai, žali džemperiai ir geltonos kepurės. Orkestre aš groju keliais instrumentais: tambūrinu, muzikiniais kiaušiniais ir barškalais. Mes dažnai koncertuojame Vilniuje, būna, kad pakviečia į mokyklas, per jubiliejus, gimtadienius. Koncertuojame ir su kolektyvais iš kitų miestų, ir iš kitų šalių, su jais susipažįstame, bendraujame. Dabar ruošiamės koncertui balandžio pradžioje, per Vilniaus dienas.
– Jūs turite intelekto negalią. Ar dėl to teko susidurti su neigiama kitų žmonių nuomone?
– Nelabai, bet būna, kad kažkas kažką pasako. Man tada būna labai liūdna, jautru. Paprastai aš jiems pasakau, kad ne apie mane kalbėtų, o pasižiūrėtų į save, rūpintųsi, kad jiems viskas būtų gerai.
– Kaip Jums atrodo, ką reikėtų padaryti, kad kartais neigiama ar atsargi visuomenės nuomonė apie intelekto negalią pasikeistų?
– Kartais žmonės su negalia būna nervingi, kad nesusiranda darbų. Pas mus irgi yra tokių žmonių su negalia, kurie nedirba, sėdi namuose, neturi užsiėmimų. Aš jiems sakau, kad nesinervintų, o eitų į darbo biržą arba pasakytų socialiniam darbuotojui, kad nori dirbti.
Svarbiausia, kad intelekto negalią turintys žmonės dirbtų – gal eitų indų plauti, gal lyginti drabužių. Žmonės su negalia gali įsidarbinti, jei ieško darbų.
Dar yra visokių užsiėmimų, būrelių. Pas mus yra kompiuteriai, galima kažką mokytis. Aš, pavyzdžiui, mokiausi Verkių specialiojoje mokykloje, išmokau siūti, karpyti, daryti prijuostes, prisiūti sagas, atskirti įvairius audinius. Egzaminą išlaikiau dešimtukui.
– Manote, kad ir patys žmonės su intelekto negalia turėtų aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime?
– Taip. Aš penkerius metus dirbau valytoja viename prekybos centre Vilniuje. Viskas buvo gerai, tik gal nespėdavau sutvarkyti trijų parduotuvių, lakstyti tai į vieną galą, tai į kitą. Teko išeiti iš ten. Norėčiau vėl kada nors dirbti, pavyzdžiui, siūti kokių paltų sagas. Mėginau tai daryti su siuvimo mašina, gerai pavykdavo.
– Ar galėtumėte save pavadinti laimingu žmogumi?
– Taip, man viskas yra labai gerai. Esu laiminga ir kai bendrauju, ir kai užsiimu mėgstama veikla, ir kai daug kruopščiai dirbu. Man gera, kai daug juokiamasi, šypsomasi. Svarbiausia neliūdėti ir nesinervinti.
TEKSTAS: CPVA ir 15min
NUOTRAUKA: Ekrano nuotr.