RESTORANO DOMEIKAVOJE VADOVĖ: „ŽMOGUS SU NEGALIA GALI IR UŽSIDIRBTI“

Dažnas, užėjęs į Domeikavoje įsikūrusį šeimynišką restoranėlį „Pilnas samtis“ lieka patenkintas paslaugomis ir maistu. Lankytojų atsiliepimai liudija apie draugišką personalą ir viršytus net išrankiausio kliento lūkesčius.

„Personalas tobulas!“, „Mums tai vieta, į kurią norėtųsi sugrįžti“, – tai tikri klientų atsiliepimai iš socialinių tinklų. Šio restorano virtuvėje jau antrą mėnesį sukasi ir negalią turinti Ona (vardas pakeistas. – Red.). Ona „Pilname samtyje“ pradėjo dirbti jai pritaikius įdarbinimo su pagalba paslaugą, kuri skirta asmenims, turintiems proto ar (ir) psichikos negalią.

Restorano direktorė ir savininkė Gintarė Aleksandravičienė yra atvira: su Ona susipažinti ir imti dirbti ranka rankon ėmė maždaug po savaitės, tačiau dabar ji yra tvirta komandos dalis.

– Kaip įvyko Onos įdarbinimo procesas?

– Ieškojome darbuotojų, nes buvo laisva indų plovėjo darbo vieta. Dėjome skelbimus, ieškojome tikrai visur. Su mumis susisiekė įdarbinimo tarpininkė, atsakinga už neįgaliųjų įdarbinimą, ir pasiteiravo, galbūt mums tiktų jų darbuotojai. Mums pasakė, kad yra žmonių su negalia, kurie labai nori dirbti, kad ir ne visą darbo dieną, kuriems labai reikia pinigėlių. Taip ir susipažinome.

– Abejonių neturėjote?

– Buvome nusiteikę visiškai pozityviai! Įdarbinimo tarpininkei pasakiau, kad mums nesvarbu, ar žmogus neįgalus, ar visiškai darbingas. Mums buvo svarbiausia, kad būtų padarytas paskirtas darbas. Susitarėme pabandyti kelias dienas, pažiūrėti, kaip sekasi potencialiai darbuotojai. Onai sekėsi puikiai, tad ją įdarbinome.

– Ar turėjote neįgalių asmenų įdarbinimo patirties?

– Mums tai buvo pirmas kartas, tačiau sunku nebuvo. Nėra jokios papildomos dokumentacijos, tiesiog žmogų galima darbinti tik tam tikram darbo valandų skaičiui, pagal to žmogaus darbingumą.

Pavyzdžiui, jei žmogus neturi viso darbingumo, negalime jo darbinti visai darbo dienai. Tačiau mano požiūris toks, kad visada reikia bandyti. Kitaip juk nežinosite, tinka jums, ar ne.

– Ar darbo vietą turėjote specialiai paruošti?

– Darbo vietos pritaikyti nereikėjo, tik su kitais darbuotojais kalbėjomės, prisitaikyti turėjo likęs personalas. Kad ir kaip būtų, šiame darbe reikia bendrauti. Darbuotojai vieni kitiems turi padėti, netrukdyti. Tad personalas turėjo perprasti bendravimą. Turbūt, kaip ir su kiekvienu žmogumi, taip ir šiuo atveju reikėjo išmokti, suprasti, ką pasakyti, kada pasakyti, kaip pasakyti. Kalbėjome, kad turėsime naują darbuotoją ir kad jos poreikiai yra truputį kitokie negu daugelio. Mūsų kolektyvas tikrai šaunus, visi tokie šeimyniški. Jie jau gana seniai dirba, tad naują kolektyvo narį mielai priėmė. Aišku, pirmąją savaitę, kol visi prisitaikėme, lengva nebuvo nei mums, nei Onai, bet dabar viskas einasi puikiai.

– Turbūt ir pati Ona rodo didžiulį norą dirbti?

– Kuo daugiau susipažįsta su kitais žmonėmis, kuo daugiau su jais bendrauja, tuo geriau jaučiasi. Visada pasako, koks šaunus vienas ar kitas žmogus. Džiaugiasi, kai su ja šneka, kai padeda. Labai jaučiasi ir noras bendrauti, ir pritapti kolektyve, ir dirbti.

– Ar ji pasakojo apie save?

– Ona linkusi atvirai pasakoti savo istoriją. Matyti, kad jai trūksta bendravimo, galbūt trūksta draugų ar artimųjų. Ji papasakojo savo istoriją, mes ir išklausėme, ir užjautėme, ir paguodėme. Toks tikrai gražus bendravimas kolektyve. Vienas dalykas, kuo ji labai džiaugėsi, – kai pirmą kartą užsidirbo pinigėlių, važiavo ir pati nusipirko naujus batukus. Kaip džiaugėsi jais! Džiugu ir mums, kad ji pati užsidirbo, pati nusipirko. Ir kad tokie maži dalykai suteikia tiek laimės žmonėms.

– Ar matote perspektyvą šiai darbuotojai dirbti toliau? Ir kitiems panašaus likimo žmonėms įsidarbinti pas jus?

– Ona, kaip ir sakiau, žino, kad darbas turi būti padarytas. Ir ji su savo darbu tikrai susitvarko. Tad tikrai matau perspektyvą jai ir toliau dirbti ir būti toje pozicijoje. Jei ir kitų žmonių būtų, jeigu jie irgi susitvarkytų su patikėtomis užduotimis, tada kodėl gi ne?

– Ar galimybė negalią turintiems žmonėms dirbti kartu su kitais žmonėmis turi pridėtinės vertės?

– Tikrai, taip! Žmonėms su negalia padeda susipažinti su platesniu žmonių ratu, neužsisėdėti savo kamputyje, nebijoti bendrauti su kitais. Manau, kad tokiems žmonėms galimybė įsidarbinti yra labai puiki. O ir aplinkiniai artimiau susipažįsta su neįgaliu žmogumi ir įsitikina, kad jis ne iš tų, kurie tikisi, laukia pagalbos, o priešingai – kad ir pats gali dirbti, užsidirbti ir bendrauti.

– Kaip manote, kodėl negalią turintiems žmonėms vis dar sudėtinga įsitvirtinti darbo rinkoje?

– Galbūt dėl informacijos trūkumo? Nes negalia gali atrodyti kaip kažkoks didelis, baisus dalykas. Nors daugeliu atvejų taip ir nėra. Ona dabar kas dieną mokosi vis naujų dalykų. Kiekvieną dieną jai reikia vis mažiau padėti, ką nors priminti. Ji ir pati darosi vis atviresnė, daugiau bendraujanti.

Darbas jai padeda jaustis atsakingai, ji supranta, kad tai yra svarbu, kad be tos pozicijos strigtų visas restorano mechanizmas. Manau, neįgalių žmonių įsidarbinimo procesas naudingas visiems.

Infoboksas

• Dauguma žmonių, turinčių negalią, norėtų dirbti, tačiau dėl neigiamo visuomenės požiūrio, negalios specifikos ar nepritaikytos aplinkos ir darbo sąlygų darbą iš jų turi labai mažai.
• Tokia padėtis daro didžiulį poveikį visuomenei bei kiekvienam negalią turinčiam asmeniškai. Pragyvenimo šaltiniu tampa įvairios pašalpos, smarkiai apsiriboja socialinis gyvenimas bei santykiai su artimaisiais, surenkama mažiau mokesčių.
• Įdarbinimo su pagalba paslaugos tikslas – padėti darbingo amžiaus asmeniui, kuris nori ir gali dirbti atviroje darbo rinkoje, rasti tinkamą ir patinkantį darbą pagal gebėjimus ir rinkos galimybes ir
• suteikti jam tolesnę pagalbą įsitvirtinant darbo vietoje.
• Įdarbinimo su pagalba paslauga siekiama keisti bendruomenėje vyraujančias nuostatas ir požiūrius.

„Laikinosios sostinės” inf.