Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

ŠIRDIS VIRPA DĖL KIEKVIENO VAIKO

111111111Kiekvienas mūsų esame kam nors mokytojas, ir galime ko nors išmokyti. Tai darome šimtus kartų nė nežinodami, jog esame pavyzdžiais. Yra specialistų, kurie moteris ir vyrus moko būti tėvais, įtėviais, globėjais. Nauja profesija tapo reikalinga, kai apsispręsta – Lietuvoje visi vaikai turėtų gyventi šeimose. Taip atsirado GIMK – atestuotų asmenų tarnybos, kuriose šeimos rengiamos tėvystei ir vaikų globai. Rajono paramos šeimai centro globos padalinio tarnybos atestuotas asmuo yra Aurelija LUKE. Jos ir kolegų darbas-išmokyti tėvystės. Dirbti taip, kad kuo daugiau šeimų laikinai ar ilgam laikui priglaustų be tėvų likusius vaikus.

Kalbinau ir rašiau apie dešimtis šeimų, kuriose iniciatorės globoti, auginti be tėvų likusius ar iš biologinės šeimos paimtus vaikus, buvo moterys. Jausmingos istorijos, kurių niuansus neįmanoma pamiršti, nes bent kruopelę prisitaikai sau. Visada pagalvoji – ar aš galėčiau taip, kaip ši šeima, priglausti tris vaikus ir tiesti jiems naują gyvenimo kelią… Apie kiekvieną globos atvejį

kalbėdavausi su Aurelija Luke. Taip susipažinome. Ji nuoširdžiai tiki žmonėmis, kurie ryžtasi labai sunkiam, bet reikalingam darbui, nes kiekvieną pažįsta. Ji moko juos tėvystės. „Esi tėvų mokytoja“, – sakydavau Aurelijai. „Aš taip pat mokausi iš daugiau už mane žinančių. Darbe ir namuose stalai nukrauti įstatymų, nutarimų knygomis, psichologijos vadovėliais. Neįmanoma nuspėti, aprašyti, patarti kiekvienu kritiniu atveju, bet mėginame. Priglausti vaiką, perprasti jį, atšildyti jausmus, o labai dažnai ir perauklėti – milžinų, dvasine prasme, darbas. Globėjai ir įtėviai turi geras širdis, daug meilės, bet išmokti priimti svetimą vaiką keblu. Juk su savais, to paties kraujo ir kūno, ne visada sėkmingai susitvarkome“, – sako Aurelija. Tokiame darbe tu negali būti abejingu. Pašnekovė sako, kad dėl kiekvieno vaiko virpa širdis, jei gali į gerą keisti jo gyvenimą.

Aurelija gimusi, užaugusi ir gyvena Akmenėje. Ko gero, pirmasis stimulas, kad gali dirbti su vaikais, buvo šeimoje, nes augo šešiese. Vieni kitus, gal ir ne iš didelio noro, bet turėjo prižiūrėti, nes tėvai dirbo. Ją prižiūrėjo brolis ir vadino nenutylančiu radiju, nes labai mėgo kalbėti. Aurelija prižiūrėjo jaunesnes seseris. Iki pareigų Paramos šeimai centre buvo ilgas įvairių darbų kelias. Ji dirbo Vokietijoje šeimose aukle pagal auklių programą. Tvarkėsi net su trimis vaikais. Tos pažintys davė daug naudos ir kalbos prasme, ir patirties, nes jauna mergina suprato, kad darbas su vaikais jos nevargina. Grįžusi į namus dirbo parduotuvėje. Kibo į studijas, o studijoms reikėjo pinigų. Vokietijon vis sugrįždavo, kad užsidirbtų. Baigė universitetą. Baigė ir magistro studijas. Aurelija atvira – socialinio pedagogo studijas rinkosi nežinodama visų niuansų, nes mintyse buvo darbas su garbaus amžiaus žmonėmis. Bet viskas apsivertė aukštyn kojomis – su pagalbos reikalingais senjorais nė dienos nedirbo. Socialinė pagalba buvo reikalinga vaikams, tad visos vaikus globojančios įstaigos yra buvusios Aurelijos darbo vietos. Tuometiniuose Dabikinės vaikų namuose gavo daugiausia patirties. Ir pagrindų viskas pasikeitė, kai kolektyvas persikėlė į Agluonus įkūrus paramos šeimai centrą. Pasikeitė valstybės politika. Imta rengti specialistus darbui su įtėviais ir globėjais. To mokytis pasiūlyta Aurelijai. Penkeri metai visiškai naujos veiklos – toks paskutinis rezultatas.

Niekas nesusikuria savaime. Ir šeimų, norinčių globoti vaikus, neatsirado iš niekur. Ilgi specialistų pokalbiai, kursai, mokymai, kad šie „eitų į žmones“ ir mokytų kitus, kaip padėti be šeimos likusiam vaikui. „Dabar jau lengviau, žmonės apie globą ir įvaikinimą, apie laikino globėjo darbą žino. Žino, kad to mokomasi. Kursuose su kolegomis stebime šeimas. Aptariame, koks mūsų įstaigos globojamas vaikas, kokiai šeimai tiktų. Įdomiausia, kai pasakau kolegei mintį apie vaiko galimus globėjus, ji pritaria, kad pagalvojo tą patį. Ko gero, jau sukaupėme patirties,“- sako Aurelija. Yra džiaugsmo, kai vaikui surandama šeima. Tačiau nerimo nė kiek nesumažėja, nes tampi atsakingas ir už vaiką, ir už globėjus. Aurelija sako, kad globėjus gerbia, nes jų pasirinktas darbas – ne kiekvienam įveikiamas. Daugelis šiam darbui besirengiančių žmonių supranta, kad negalės tapti laikinais globėjais. Nes jie jautrūs, sako: kaip atiduoti vaiką, kai augini jį metus? Tuomet jam reikia keisti globos pobūdį. Štai tokia Aurelijos darbo esmė, kad vaikai turėtų namus ir šeimą. „Kai sužinau gerą naujieną, kaip visai neseniai sužinojau, kad akmeniškė globėja D. Bumbulienė pagerbta Kovo 8 – osios iškilmėse, virpulys kūnu perbėgo. Džiaugiuosi, kad žmonės supranta globos svarbą, o apdovanotoji moteris tris vaikus globoja,“ – sakė Aurelija.

Aurelijos šeimoje auga sūnus, jis pradinukas ir dainininkas, toks pat kalbus, kaip vaikystėje mama buvo. Paklausta apie darbą, gal norėtų kokio kito, ne tokio atsakingo, Aurelija atsako, nė neįsivaizduojanti, ką dar galėtų dirbti. Jau esi su ta bendruomene, kuri gali padėti vaikams, bent šiek tiek žinai, kaip tai padaryti. Tad dirbi.

 

„Vienybės“ inf.