Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

Trumpa istorija: kaip bičiulė Asta atrado save

Kauno „Arkos“ bendruomenę lankanti bičiulė Asta visada buvo organizuota, užsiėmusi, mėgstanti dėmesį, mėgstanti vadovauti ir pati save vadino „pavaduotoja“. Tačiau kartais to vadovavimo bendruomenei jau būdavo per daug, o ir Asta ne visada gebėjo laiku ir vietoje šį savo norą realizuoti. Tad kartu ilgokai svarstėme, kur bičiulė galėtų būti vadove ir kas jai sekasi geriausiai. Galiausiai atradome – tai mankštos vedimas.

Vesdama mankštą Asta išmoko pastebėti kitus bičiulius, prieiti prie jų, motyvuoti, pakalbinti ir smagiausia, kad ji randa įvairiausių bei juokingiausių pratimų. Astos mankštose nereikalinga muzika, nes ten ji juokauja ir daug kalba, juk reikia paaiškinti, kaip tinkamai atlikti pratimą.

Po kiek laiko pastebėjome, jog bičiulė savarankiškai geba vesti užsiėmimą. Pati Asta, praėjus šiek tiek laiko, atsisakė asistento pagalbos, o dabar mankštas veda kiekvieną antradienį ne tik Dienos centro, bet ir socialinių dirbtuvių bičiuliams! Asta šios veiklos nepames, bet jau ieško ir naujų tikslų.

Asistentės Justinos komentaras: „Padėjau Astai vesti mankštas, man tai patiko, nes ji labai savarankiška. Pamenu, kaip pradžioje individualiai kalbėjau apie pratimus, kuriuos galės parodyti mankštos metu ir tada pasirodė, kad ji nesiklauso, ką sakau, bet vykstant mankštai parodė viską, ką siūliau! Didžiausias iššūkis: Asta neįvertindavo kitų bičiulių fizinių galimybių ir vesdavo per sunkius pratimus, o kiti tiesiog nedarydavo. Vienu metu pajutau, kad manęs Astai nebereikia, tik retkarčiais, bandant pastebėti kitus. Galbūt tai įtakojo ir jos lankomas kitas užsiėmimas (Garliavos neįgaliųjų draugija). Asta labai drąsi – bebaimė“.

NUOTRAUKA ir TEKSTAS: Kauno „Arkos“ bendruomenės.