Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

UŽAUGINĘ PENKIS VAIKUS IR SULAUKĘ ANŪKŲ, ŠVOBIŠKIEČIAI ĖMĖSI GLOBOTI DU MAŽYLIUS

slide2Švobiškiečių Linos ir Zenono Macijauskų namai pilni šurmulio – vietoje nenustygsta jų mažieji globotiniai: trimetė G. ir metais vyresnis jos brolis M. Jiems kompaniją energingai palaiko ir į svečius atbėgusi penkerių metų anūkė Aivita.

Iš kur šie jaunatviški globėjai, užauginę savo penkis vaikus ir jau sulaukę trijų anūkų, semiasi tiek energijos? Juolab kad patys išsitaria ir ligų turėję, ir vėl lankosi pas gydytojus.

– Jeigu norit pasveikti ir atjaunėti, pasiimkit vaikų, – šypsosi 48 metų Lina Macijauskienė, Radviliškio rajone užaugusi septynių vaikų šeimoje, taigi prie klegesio namuose įpratusi.

O penkeriais metais vyresnis Zenonas Macijauskas, kilęs iš šio krašto, irgi pritaria:

– Jei nebūtų šių mažųjų globotinių, vieni sėdėtume ir liūdėtume. Juk mūsų vaikai užaugo ir turi savo gyvenimus.

Beje, Macijauskų trys sūnūs bei jaunėlė dukra gyvena ir dirba Anglijoje. Tik vyriausios dukters Auksės šeima čia pat, Švobiškyje. Tačiau ir jie buvo išvažiavę užsidirbti, o seneliai, be globotinių, dar rūpinosi dviem anūkais – Arijumi, kuris dabar pirmokas, ir Aivita.

Globotiniai šioje šeimoje apsigyveno tarsi savaime.

– Draugė ir kaimynė Birutė Brazienė, pati globojanti vaikus socialinė darbuotoja, ir mus skatino paimti. Sakau, kad reikia su savo vaikais pasitarti. Tuomet jaunėlei dukrai ėjo dvidešimti metai, – prisimena Lina.

Vis dėlto dviejų mėnesių ir vienos dienos kūdikis pas Macijauskus atsirado labai greitai ir gana netikėtai.

– Mergaitė buvo paimta iš girtų tėvų ir atvežta į Pasvalio ligoninę. Tokios mažytės globos namai nepriima. Taip iš Vaiko teisių tarnybos mes ją ir paėmėm. Mums pridėjo ir sauskelnių, ir drabužėlių, visko, kas reikalinga kūdikiui, – tiesa, Lina prisipažino, kad pradžioje ketino pagloboti gal tik kelias dienas, ji net geriausiai pamena, jog mergaitę parsivežė 2017 metų sausio 16-osios dvyliktą valandą.

Ir taip prisirišo prie kūdikėlio, kad Macijauskai neabejodami pasakė:

– Jau viskas, mes mergytės neatiduosim, tvarkom nuolatinę globą.

Su Lina išsišnekam ir apie budinčius laikinuosius globėjus, kurių taip trūksta:

– Pripranti prie vaiko, ir jis prie tavęs prisiriša, bet po kiek laiko vėl turi atiduoti neva pasitaisiusiems tėvams.

Nuo tokio blaškymosi stresą patiria ir vaikai, ir globėjai.

– Tad nieko keisto, jog laikinieji globėjai tampa nuolatiniais. Iš tiesų tiems paimtiems vaikeliams nori širdį atiduoti. Kartais dukra tarsteli: „Mamyt, mūsų nelepinot, kaip jų.“ Kitiems atrodo, kad duodam per daug laisvės. Bet jie ir taip nuskriausti… O kaip pas Macijauskus atsirado berniukas?

– Vaiko teisių tarnybos darbuotojos pradėjo sakyti, kad Grūžių globos namuose yra toks geras ir gražus pusantrų metukų broliukas. Iš pradžių atsivežėm balandžio mėnesį Velykoms. Po švenčių skaudančia širdimi vėl atidavėm į globos namus, – dar vieno globotinio istoriją prisimena Lina.

Tačiau gal daugiau širdutę skaudėjo mažajam M., nes jis vis bučiavo naujųjų globėjų dovanotą traktorių.

– Su vyru pasitarėm ir pasiėmėm berniuką. Kokias tris savaites vaikas naktimis klykė, duso, nieko nešnekėjo. Vežėm ir pas neurologus, psichologus, logopedą. Iš tiesų bene visos problemos kilo dėl patirto streso – vaiką pasiėmėm, grąžinom, vėl pasiėmėm. Bet kai viskas nusistovėjo, berniukas nurimo, įsitikinom, kad jis sveikas ir protingas, – globėjos patirtį atskleidžia švobiškietė Lina Macijauskienė. – O sesytei akytes operavo.

Globėja taip pat atskleidė, jog šie globotiniai – jauniausi iš vienuolikos vaikų šeimos, tačiau tėvai nė vieno neaugina. Beje, mamai vos 35 metai.

Vis dėlto mamyte ir tetuku mažieji globotiniai vadina Liną ir Zenoną.

– Nuvažiuojam, tarkim, į ligoninę su abiem globotiniais ir truputį vyresniais anūkais. Vieni šaukia – mamyte, tetuk, o kiti – močiute, seneli. Ir tai aplinkiniams įdomu, – šypsosi Lina.

Tokia įdomi kompanija prieš praėjusių Kalėdų šventes skrido į Angliją, kur bene 2012-aisiais pradėjo kurtis Macijauskų vaikai, viename mieste jie ir gyvena. Tėvai viliasi, jog kada nors užsidirbę grįš į Lietuvą. Bet kol kas Anglijoje auga ir ten gimęs anūkas, kuriam aštuoni mėnesiai.

– O Anglijoje, kur praleidome daugiau nei dvi savaites, mūsų laukė pramogos, žaislai. Globotinių sesė, gyvenanti Grūžių globos namuose, feisbuke rašė: „Kaip jums smagu, ir aš norėčiau“, – prisiminė Lina. – Per šias Kalėdas į Lietuvą atskris jau mūsų vaikai… Švobiškietė išsitarė, kad jiems dar siūlė globoti keturių mėnesių ir pusantrų metų brolį ir sesę, paimtus iš kitos šeimos:

– Jei būtume jaunesni, imtume. Jau ir anksčiau dukra mūsų klausė: „Ar sugebėsit užauginti? Ar nebus per sunku?“ O vėliau ji su vyru Aurimu tapo mūsų globotinės krikšto tėvais.

Lina prisipažįsta vis tiek nesuprantanti, kaip tėvams neskauda širdies dėl prarastų vaikų:

– Turi vienuolika ir nė vieno – namuose. Mūsų mažieji globotiniai prisistato net ne savo pavarde, o Macijauskų. Jeigu kada nors norės, duosim ir pavardę. Jie jau mūsų vaikai.

Beje, moteris neslepia kaime išgirstanti šnekų, kad vaikai globojami dėl pinigų:

– Vienam vaikui ir kartu globėjams skiriami 304 eurai, nuo šių metų dar rajono Savivaldybė moka 152 eurus. Tačiau visi žino, kiek kainuoja vaiką aprengti, pamaitinti, lavinti. Ir tų išmokų netekę, šiuos vaikus prižiūrėtume.

Lina įpratusi kitais rūpintis: – Mamytę slaugiau ant patalo daugiau nei trejus metus, anytą irgi prižiūrėjau. Į Švobiškį atitekėjau prieš 31 metus, 1988-aisiais, buvau vos aštuoniolikos. Gimė Auksė, Vilmantas, Mantas, Gytis, o 1997-aisiais – jaunėlė Gerda. Gytis nuo gimimo nešnekantis, kūdikystėje verkdavo dėl galvos skausmų…

Macijauskų globotiniai darbo dienomis lanko Narteikių darželį.

– Taigi rytą penkiolika minučių po septynių jau susiruošę išeinam iš namų, nes pusę aštuonių į Švobiškį atvažiuoja mokyklos autobusas, o po pietų pusę keturių parveža, – Lina sako, kad savaitgalį visi leidžia namuose.

Zenonas Macijauskas, kaip pats įvardija, dirba pas daną – „Nissen Farm“ statybininku-apdailininku, kai reikia, sėda prie traktoriaus ar automobilio vairo ir imasi žemės ūkio darbų.

– Dabar važinėjam į Šiaulius remontuoti dano įsigyto banko pastato. Ir namuose iki švenčių turiu baigti remontą, – kol kalbamės, Zenonas vis sukiojasi ir po remontuojamą kambarį.

– Laukiam vandentiekio, jau viskas paruošta. Šulinys buvo tuščias, tad vandenį pirkom, – buitinius rūpesčius išduoda Lina.

O už globojamus vaikus Macijauskai sako esantys dėkingi švobiškietei socialinei darbuotojai, gal daugiau draugei ir kaimynei Birutei, kad įkalbėjo juos paimti. Bet kodėl pas mus apskritai taip trūksta globėjų?

– Daug kas išsitaria, jog negalėtų auginti svetimų vaikų. Tačiau jie tampa kaip savi, tik reikia paimti kuo mažesnius, – mano Lina Macijauskienė.

Lina ir Zenonas Macijauskai jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be globotinių.

 

„Darbas“ inf.