Vaikų globa – tai dvasinis kelias

Šiau­lių ra­jo­ne gy­ve­nan­tys Jur­gi­ta ir Dan­gis Si­liū­nai šiuo me­tu glo­bo­ja ke­tu­ris ma­žus vai­kus. Dviem iš jų nė­ra nė pu­sant­rų me­tų. Šei­ma bu­din­čiais glo­bė­jais tap­ti nu­spren­dė vie­ni pir­mų­jų ša­ly­je. Šiau­lių kraš­te – pir­mi, rašo Skrastas.lt.

„Da­bar jau ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vai­kų glo­ba – tai dva­si­nis ke­lias, nes kas­dien tu­ri mo­ky­tis ne­teis­ti, pa­dė­ti, be­są­ly­giš­kai my­lė­ti, o sa­vo ego ati­dė­ti į ša­lį“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Šei­mos spren­di­mas

Vals­ty­bės vai­ko tei­sių ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos ini­cia­ty­va ši gra­ži šei­ma su­ti­ko pa­si­da­ly­ti min­ti­mis, kaip tam­pa­ma glo­bė­jais.

„Dir­bau žur­na­lis­te ir min­tys, kad bū­siu glo­bė­ja jau for­ma­vo­si, nors to aiš­kiai dar ne­sup­ra­tau. Kai gy­ve­nau ir dir­bau Vil­niu­je, su dar ke­lio­mis mer­gi­no­mis su­gal­vo­jo­me ini­cia­ty­vą sa­va­no­riau­ti – lan­ky­ti vai­kus kū­di­kių na­muo­se. Tais lai­kais nie­kas to ne­da­ry­da­vo. Ir mus lai­kė keis­tuo­lė­mis. Sa­kėm, kad no­ri­me tie­siog pa­ne­šio­ti kū­di­kius. Nuė­jau į kū­di­kių na­mus ir ma­tau – 2 auk­lė­to­jos ir 15–20 vai­kų. Tie­siog fi­ziš­kai neį­ma­no­ma vi­sų pa­ne­šio­ti tiek, kiek kū­di­kiui rei­kia. Ir aš, pa­bu­vu­si tuo­se kū­di­kių na­muo­se, jau ta­da sa­kiau di­rek­to­rei, kad ka­da nors aš iš čia išei­siu su kū­di­kiu. Ta­da ne­su­sik­los­tė, bet grū­das pa­si­sė­jo ir dy­go“, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta Si­liū­nie­nė.

Abiem su vy­ru ši san­tuo­ka jau ant­ro­ji. Apie pa­žin­ties ir drau­gys­tės bei mei­lės virs­mą Jur­gi­ta ne­daug­žo­džiau­ja. „Ma­tyt, taip tu­rė­jo nu­tik­ti. Jis bu­vo vie­ni­šas Šiau­liuo­se, aš vie­ni­ša Vil­niu­je, ap­lin­kui bu­vo vai­kai, ku­riems rei­kė­jo tė­vų. Taip tu­rė­jo nu­tik­ti. Ki­taip, kaip li­ki­mu to ne­pa­va­din­si“,– apie to­li­mes­nį ke­lią į glo­bė­jos gy­ve­ni­mą pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

Šie­met po­ra mi­nės sep­ty­ne­rių me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo su­kak­tį, bet jiems at­ro­do, kad 100 me­tų kar­tu gy­ve­na. Vie­nas ki­tą iš žvilgs­nio su­pran­ta. Dan­gio du vai­kai suau­gę, jau ir anū­kas au­ga. Jur­gi­tos vy­res­nė­lė stu­di­juo­ja Vil­niu­je, o jau­nes­nio­ji še­šio­lik­me­tė dar na­mie.

„Dau­giau vai­kų ne­bep­la­na­vo­me – sa­kom, gal da­bar jau dėl sa­vęs pa­gy­ven­kim. Taip ir gy­ve­nom. Bet nu­ti­ko taip, kaip tu­rė­jo nu­tik­ti. Sve­čia­vo­mės pas ma­no pus­se­se­rę ki­ta­me mies­te. Ji daug me­tų glo­bo­jo mer­gai­tę. Ta mer­gai­tė sa­ko, man pa­si­se­kė, o ma­no se­sei – ne. Ji ne­tu­ri glo­bė­jų. Va­žiuo­jant at­gal vy­ro pa­klau­siau, ar mes ne­ga­lė­tu­me pa­gal­vo­ti apie tos mer­gai­tės glo­bą. Dan­gis at­sa­kė, kad gal­vo­ja tą pa­tį“,- min­tis apie pir­mą­ją glo­bo­ti­nę pri­si­me­na Jur­gi­ta.

Il­gai ne­lau­kę Si­liū­nai su­si­ti­ko su jau bū­si­ma glo­bo­ti­ne, o ne­tru­kus su­si­tvar­kė ir do­ku­men­tus sve­čia­vi­mui­si. Taip paaug­lė ėmė lan­ky­tis glo­bė­jų na­muo­se, at­va­žiuo­da­vo į sve­čius, o vė­liau ir ap­si­gy­ve­no.

„Mes nu­ta­rė­me su­si­tvar­ky­ti jos nuo­la­ti­nę glo­bą, tad tu­rė­jo­me lan­ky­ti GIMK kur­sus (glo­bė­jų ir įtė­vių mo­ky­mo pro­gra­ma), kad ga­lė­tu­me ją glo­bo­ti“, – apie ke­lią į glo­bė­jus pa­sa­ko­ja Dan­gis Si­liū­nas.

Po­ra su šyp­se­na pri­si­me­na, kaip ėjo į kur­sus. At­ro­dė, kad vis­ką ži­no, gi sa­vi vai­kai užau­gin­ti. O jau per pir­mą su­si­ti­ki­mą su­pra­to, kad to­li gra­žu ne taip. Kai iš­gir­do apie pa­lik­tų vai­kų emo­ci­jas, bū­se­nas, ki­lo no­ras gi­lin­tis.

„Kaip tik kur­sų me­tu su­ži­no­jo­me ir tai, kad Lie­tu­vo­je ke­ti­na­ma įtei­sin­ti bu­din­čius glo­bo­to­jus, ku­rie bet ku­riuo pa­ros me­tu su­tik­tų į sa­vo šei­mas priim­ti vai­kus, paim­tus iš ne­sau­gios ap­lin­kos. Net­ru­kus abu bai­gė­me mo­ky­mus ir bu­vo­me pa­si­ren­gę glo­bo­ti vai­kus“,– pri­si­me­na Jur­gi­ta.

Na­mie krykš­tau­ja vai­kai

Nie­ko ma­žu­čiams vai­kams na­mie ne­bu­vo, nei lo­vy­čių, nei bu­te­liu­kų. Per 2 va­lan­das lo­vy­tes ir ma­nie­žus Jur­gi­ta su Dan­giu su­pir­ko, taip pat bu­te­liu­kus, mi­ši­nu­kus, mais­to. At­ve­žė nė pu­sant­rų me­tu­kų ne­tu­rin­čius vai­ke­lius.

„Pra­si­dė­jo nau­jas eta­pas. Vai­kai at­vež­ti la­bai ap­leis­ti. Net ne­šliau­žio­jo, tu­rė­jo rai­dos at­si­li­ki­mą ir svei­ka­tos pro­ble­mų. Vie­nas jų bu­vo sun­kiai ­trau­muo­tas“,– apie glo­bo­ti­nius pa­sa­ko­ja Si­liū­nai.

Pra­si­dė­jo, Jur­gi­tos žo­džiais, „iš­čiū­čia­vi­mo“ lai­kas: „Sup­da­vom ant ran­kų, ne­šio­da­vom, lop­ši­nes dai­na­vom, kiek įma­no­ma sie­kėm, kad pa­jus­tų rū­pes­tį, mei­lę, im­tų pa­si­ti­kė­ti pa­sau­liu. Dir­bom su dau­ge­liu spe­cia­lis­tų – psi­cho­lo­gu, lo­go­pe­du, ki­ne­zi­te­ra­peu­tu, rai­dos spe­cia­lis­tais – per ke­lis mė­ne­sius vai­kai pra­dė­jo vaikš­čio­ti, iš­mo­ko šyp­so­tis.“

Tie­sio­gi­ne žo­džio pra­sme ant ko­jų pa­sta­ty­tus vai­kus pa­siė­mė bio­lo­gi­nė ma­ma.

„To­kia ir yra sie­kia­my­bė, kad vai­kai grįž­tų į bio­lo­gi­nę šei­mą. Mes ži­nom, kad mes jų ne­pa­siė­mėm, tad mes jų ir nea­ti­duo­sim, mes juos grą­žin­sim“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Ir taip Si­liū­nai jau dve­jus me­tus glo­bo­ja ma­žu­čius. Per tą lai­ko­tar­pį jau pen­ke­tą grą­ži­no jų tė­vams, o da­bar glo­bo­ja dar ke­tu­ris. Ma­žiau­sias, paim­tas glo­bo­ti, – 6 pa­rų.

„La­bai džiu­gu, kai šei­ma at­si­sto­ja ant ko­jų, su­si­tvar­ko pro­ble­mas ir mes ga­li­me vai­ke­lius jiems grą­žin­ti. Vi­są glo­bos lai­ko­tar­pį as­me­niš­kai bend­rau­ju su šei­ma ir vi­sa­da sa­kau, kad ne­su jų prie­šas, no­rin­tis atim­ti vai­ką, aš tik pa­de­du sun­kiu lai­ko­tar­piu. Vi­sa­da nu­ra­mi­nu ma­mas, kad jų vai­kais pa­si­rū­pin­siu tiek, kiek joms reiks su­si­tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą. Ir jos daž­niau­siai sten­gia­si. Kai ku­rioms iš­ties pa­vyks­ta“, – pa­sa­ko­ja glo­bė­ja.

Ne­bi­jo­jo Si­liū­nai im­tis ir neį­ga­laus vai­ke­lio glo­bos, nors bu­vo gąs­di­na­mi, kad jiems ga­li pri­trūk­ti įgū­džių ar ži­nių.

„Be­veik me­tų vai­ke­lis tes­vė­rė kaip tri­jų mė­ne­sių kū­di­kis, tu­rė­jo svei­ka­tos bė­dų, ne­ro­po­jo, ne­sė­dė­jo. Bet su mū­sų pui­kios šei­mos gy­dy­to­jos pa­gal­ba su­da­rė­me pla­ną, jo lai­ky­da­mie­si ap­lan­kė­me spe­cia­lis­tus, ga­vo­me re­ko­men­da­ci­jų, lan­kė­me rea­bi­li­ta­ci­ją ir šian­dien tas vai­ke­lis jau vaikš­to, o rū­pes­tis ir mei­lė pa­da­rė sa­vo – rai­da ve­ja­si bend­raam­žius, ban­do kal­bė­ti, ro­do emo­ci­jas“, – ne­sle­pia su­si­jau­di­ni­mo Jur­gi­ta.

At­ly­gis už be­mie­ges nak­tis

„Kai kas nors man pa­sa­ko, oi, kaip tas vai­kas at­si­ga­vo, net švie­ses­nis žvilgs­nis ta­po, ar­ba – kaip paau­go, su­tvir­tė­jo, aš su­pran­tu sa­vo dar­bo pra­smę. Kai ma­tau vai­ko ži­ban­čias akis, šyp­se­ną, kai jis nu­sto­ja krūp­čio­ti nak­ti­mis, nu­sto­ja iki vė­mi­mo ry­ti mais­tą (nes iki tol il­gai ba­da­vo), ima ge­rė­ti jo svei­ka­ta – tai man di­džiau­sias at­ly­gis“, – sa­ko glo­bė­ja.

Jur­gi­ta ne­sle­pia, kad vai­kų ma­mų ne­smer­kia ir ne­tei­sia, sten­gia­si teik­ti pa­gal­bą ir už tai su­lau­kia jų pa­dė­kos.

„Kar­tą į su­si­ti­ki­mą at­ve­žus vai­ką ma­ma ma­ne pa­si­ti­ko su gė­lių puokš­te. Sa­ko, no­riu jums kaž­kaip pa­dė­ko­ti. Net su­grau­di­no ma­ne. Ki­ta sa­kė, kad yra lai­min­ga, jog vai­kui ne­rei­kia bū­ti vai­kų glo­bos na­muo­se, pa­pra­šė bū­ti vai­ke­lio krikš­to ma­ma“, – apie san­ty­kius su glo­bo­ja­mų vai­kų šei­mos na­riais pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

„Kiek­vie­nas pa­kė­li­mas, pri­glau­di­mas, juo­kas, glos­ty­mas, bet ku­riam vai­kui įsi­ra­šys. Į pa­są­mo­nę. Jie mus pa­mirš po ku­rio lai­ko. Bet į pa­są­mo­nę gė­ris įsi­ra­šys. Jau­ku­mas, mei­lės ir šei­mos at­mos­fe­ra“,– sa­ko Jur­gi­ta.

Silvos Šimkevičienės straipsnį kviečiame skaityti: http://www.skrastas.lt/?id=1557414313.