Vaikų globa – tai dvasinis kelias
Šiaulių rajone gyvenantys Jurgita ir Dangis Siliūnai šiuo metu globoja keturis mažus vaikus. Dviem iš jų nėra nė pusantrų metų. Šeima budinčiais globėjais tapti nusprendė vieni pirmųjų šalyje. Šiaulių krašte – pirmi, rašo Skrastas.lt.
„Dabar jau galiu pasakyti, kad vaikų globa – tai dvasinis kelias, nes kasdien turi mokytis neteisti, padėti, besąlygiškai mylėti, o savo ego atidėti į šalį“, – sako Jurgita.
Šeimos sprendimas
Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos iniciatyva ši graži šeima sutiko pasidalyti mintimis, kaip tampama globėjais.
„Dirbau žurnaliste ir mintys, kad būsiu globėja jau formavosi, nors to aiškiai dar nesupratau. Kai gyvenau ir dirbau Vilniuje, su dar keliomis merginomis sugalvojome iniciatyvą savanoriauti – lankyti vaikus kūdikių namuose. Tais laikais niekas to nedarydavo. Ir mus laikė keistuolėmis. Sakėm, kad norime tiesiog panešioti kūdikius. Nuėjau į kūdikių namus ir matau – 2 auklėtojos ir 15–20 vaikų. Tiesiog fiziškai neįmanoma visų panešioti tiek, kiek kūdikiui reikia. Ir aš, pabuvusi tuose kūdikių namuose, jau tada sakiau direktorei, kad kada nors aš iš čia išeisiu su kūdikiu. Tada nesusiklostė, bet grūdas pasisėjo ir dygo“, – pasakoja Jurgita Siliūnienė.
Abiem su vyru ši santuoka jau antroji. Apie pažinties ir draugystės bei meilės virsmą Jurgita nedaugžodžiauja. „Matyt, taip turėjo nutikti. Jis buvo vienišas Šiauliuose, aš vieniša Vilniuje, aplinkui buvo vaikai, kuriems reikėjo tėvų. Taip turėjo nutikti. Kitaip, kaip likimu to nepavadinsi“,– apie tolimesnį kelią į globėjos gyvenimą pasakoja Jurgita.
Šiemet pora minės septynerių metų bendro gyvenimo sukaktį, bet jiems atrodo, kad 100 metų kartu gyvena. Vienas kitą iš žvilgsnio supranta. Dangio du vaikai suaugę, jau ir anūkas auga. Jurgitos vyresnėlė studijuoja Vilniuje, o jaunesnioji šešiolikmetė dar namie.
„Daugiau vaikų nebeplanavome – sakom, gal dabar jau dėl savęs pagyvenkim. Taip ir gyvenom. Bet nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Svečiavomės pas mano pusseserę kitame mieste. Ji daug metų globojo mergaitę. Ta mergaitė sako, man pasisekė, o mano sesei – ne. Ji neturi globėjų. Važiuojant atgal vyro paklausiau, ar mes negalėtume pagalvoti apie tos mergaitės globą. Dangis atsakė, kad galvoja tą patį“,- mintis apie pirmąją globotinę prisimena Jurgita.
Ilgai nelaukę Siliūnai susitiko su jau būsima globotine, o netrukus susitvarkė ir dokumentus svečiavimuisi. Taip paauglė ėmė lankytis globėjų namuose, atvažiuodavo į svečius, o vėliau ir apsigyveno.
„Mes nutarėme susitvarkyti jos nuolatinę globą, tad turėjome lankyti GIMK kursus (globėjų ir įtėvių mokymo programa), kad galėtume ją globoti“, – apie kelią į globėjus pasakoja Dangis Siliūnas.
Pora su šypsena prisimena, kaip ėjo į kursus. Atrodė, kad viską žino, gi savi vaikai užauginti. O jau per pirmą susitikimą suprato, kad toli gražu ne taip. Kai išgirdo apie paliktų vaikų emocijas, būsenas, kilo noras gilintis.
„Kaip tik kursų metu sužinojome ir tai, kad Lietuvoje ketinama įteisinti budinčius globotojus, kurie bet kuriuo paros metu sutiktų į savo šeimas priimti vaikus, paimtus iš nesaugios aplinkos. Netrukus abu baigėme mokymus ir buvome pasirengę globoti vaikus“,– prisimena Jurgita.
Namie krykštauja vaikai
Nieko mažučiams vaikams namie nebuvo, nei lovyčių, nei buteliukų. Per 2 valandas lovytes ir maniežus Jurgita su Dangiu supirko, taip pat buteliukus, mišinukus, maisto. Atvežė nė pusantrų metukų neturinčius vaikelius.
„Prasidėjo naujas etapas. Vaikai atvežti labai apleisti. Net nešliaužiojo, turėjo raidos atsilikimą ir sveikatos problemų. Vienas jų buvo sunkiai traumuotas“,– apie globotinius pasakoja Siliūnai.
Prasidėjo, Jurgitos žodžiais, „iščiūčiavimo“ laikas: „Supdavom ant rankų, nešiodavom, lopšines dainavom, kiek įmanoma siekėm, kad pajustų rūpestį, meilę, imtų pasitikėti pasauliu. Dirbom su daugeliu specialistų – psichologu, logopedu, kineziterapeutu, raidos specialistais – per kelis mėnesius vaikai pradėjo vaikščioti, išmoko šypsotis.“
Tiesiogine žodžio prasme ant kojų pastatytus vaikus pasiėmė biologinė mama.
„Tokia ir yra siekiamybė, kad vaikai grįžtų į biologinę šeimą. Mes žinom, kad mes jų nepasiėmėm, tad mes jų ir neatiduosim, mes juos grąžinsim“, – sako Jurgita.
Ir taip Siliūnai jau dvejus metus globoja mažučius. Per tą laikotarpį jau penketą grąžino jų tėvams, o dabar globoja dar keturis. Mažiausias, paimtas globoti, – 6 parų.
„Labai džiugu, kai šeima atsistoja ant kojų, susitvarko problemas ir mes galime vaikelius jiems grąžinti. Visą globos laikotarpį asmeniškai bendrauju su šeima ir visada sakau, kad nesu jų priešas, norintis atimti vaiką, aš tik padedu sunkiu laikotarpiu. Visada nuraminu mamas, kad jų vaikais pasirūpinsiu tiek, kiek joms reiks susitvarkyti gyvenimą. Ir jos dažniausiai stengiasi. Kai kurioms išties pavyksta“, – pasakoja globėja.
Nebijojo Siliūnai imtis ir neįgalaus vaikelio globos, nors buvo gąsdinami, kad jiems gali pritrūkti įgūdžių ar žinių.
„Beveik metų vaikelis tesvėrė kaip trijų mėnesių kūdikis, turėjo sveikatos bėdų, neropojo, nesėdėjo. Bet su mūsų puikios šeimos gydytojos pagalba sudarėme planą, jo laikydamiesi aplankėme specialistus, gavome rekomendacijų, lankėme reabilitaciją ir šiandien tas vaikelis jau vaikšto, o rūpestis ir meilė padarė savo – raida vejasi bendraamžius, bando kalbėti, rodo emocijas“, – neslepia susijaudinimo Jurgita.
Atlygis už bemieges naktis
„Kai kas nors man pasako, oi, kaip tas vaikas atsigavo, net šviesesnis žvilgsnis tapo, arba – kaip paaugo, sutvirtėjo, aš suprantu savo darbo prasmę. Kai matau vaiko žibančias akis, šypseną, kai jis nustoja krūpčioti naktimis, nustoja iki vėmimo ryti maistą (nes iki tol ilgai badavo), ima gerėti jo sveikata – tai man didžiausias atlygis“, – sako globėja.
Jurgita neslepia, kad vaikų mamų nesmerkia ir neteisia, stengiasi teikti pagalbą ir už tai sulaukia jų padėkos.
„Kartą į susitikimą atvežus vaiką mama mane pasitiko su gėlių puokšte. Sako, noriu jums kažkaip padėkoti. Net sugraudino mane. Kita sakė, kad yra laiminga, jog vaikui nereikia būti vaikų globos namuose, paprašė būti vaikelio krikšto mama“, – apie santykius su globojamų vaikų šeimos nariais pasakoja Jurgita.
„Kiekvienas pakėlimas, priglaudimas, juokas, glostymas, bet kuriam vaikui įsirašys. Į pasąmonę. Jie mus pamirš po kurio laiko. Bet į pasąmonę gėris įsirašys. Jaukumas, meilės ir šeimos atmosfera“,– sako Jurgita.
Silvos Šimkevičienės straipsnį kviečiame skaityti: http://www.skrastas.lt/?id=1557414313.