Įdarbinimo su pagalba specialistas: žmonės, kuriuos vadiname neįgaliaisiais, iš tiesų yra daug galintys

Kelerius metus žmogaus su negalia ieškojusi verslininkė Irma Spudienė atvira – įdarbindama tokį asmenį sau užsikrovė papildomo vargo, tačiau dėl to nesigailėjo nė dienos. Moters asmeninė patirtis parodė, kad atviras požiūris į žmones su negalia ir empatija ne tik padeda neįgaliesiems integruotis į darbo rinką, bet ir praturtina kolektyvą.

Vis dėlto daugelis darbdavių nesiryžta įdarbinti žmonių su negalia dėl pačių įvairiausių priežasčių. Apie vyraujančius stereotipus, baimes ir teisinius ribojimus „Berta&Talks“ tinklalaidėje savo patirtimi dalijosi „DSP Plus“ direktorė I. Spudienė ir Valakupių reabilitacijos centre įdarbinimosu pagalba specialistu dirbantis Darjuš Tankeliun.

– Darjuš, jūs dirbate Valakupių reabilitacijos centre, kuris padeda negalią turintiems žmonėms susirasti darbo. Prašau, pasidalinkite, kaip atrodo jūsų darbo diena?

D. Tankeliun: Kasdien susiduriu su turinčiaisiais negalią. Tačiau noriu akcentuoti – žmonės, kuriuos vadiname neįgaliaisiais, iš tiesų yra daug galintys. Jiems tik tam tikrose srityse reikalinga pagalba. Aš padedu jiems integruotis į visuomenę ir darbo rinką. O darbo diena prasideda įprastai – nuo rytinės kavos su kolegomis ir darbų pasiskirstymo. Tuomet kiekvienas užsiima su savo klientais, organizuoja susitikimus, bendraujame su esamais darbdaviais ir stengiamės pritraukti naujus partnerius. Stengiamės esamus partnerius dar labiau padrąsinti į darbo rinką priimti negalią turinčius asmenis.

– Darjuš, su kokiais darbdavių stereotipais ir sunkumais jūs susiduriate?

D. Tankeliun: Stereotipų yra nemažai, su jais susiduriame neretai. Visuomenėje dažnai girdime, kad neįgalus žmogus negali dirbti ir turėtų būti nuošaliau. Kalbant apie fizinę negalią, aplinka jau dažnai pritaikyta neįgaliojo vežimėlyje esančiam žmogui. Kita vertus, regos, psichikos negalią turintį asmenį integruoti yra kiek sudėtingiau. Daugelis įsivaizduoja, kad psichikos negalią turintys asmenys yra baisūs, nekontroliuojami, nepatrauklūs. Iš tiesų šie žmonės dažniausiai būna pasimetę ir jiems reikia išklausymo, supratimo ir pagalbos iš aplinkinių.

– Irma, jūs esate įmonės vadovė ir pati įdarbinote negalią turintį žmogų. Kaip iš darbdavio pusės vertinate tokius darbuotojus? Ar jie yra kitokie ir ar galime vadovautis stereotipais?

I. Spudienė: Įdarbinti negalią turintį asmenį nusprendžiau dėl savo asmeninės patirties – mama prieš kelerius metus atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį. Ši mano asmeninė patirtis leido nebijoti priimti žmonių su negalia. Aš žinau, kaip elgtis ir man tai nebaisu. Pati žmogaus pradėjau ieškoti prieš ketverius metus. Ir nors dabar tokio skelbimo negalima dėti, tačiau sąmoningai rašydavau, kad ieškau žmogaus su negalia. Sulaukdavau daug palaikymo, ypač iš kitų miestų, tačiau Vilniuje surasti darbuotojo nesisekė. Vis dėlto nenuleidau rankų ir dėl savo visuomeninės veiklos prieš kelerius metus susižinojau apie Valakupių reabilitacijos centrą, susipažinau su Darjušu, kuris ir padėjo mums rasti darbuotoją. Stereotipų yra labai daug ir, kaip darbdavys, „užsikroviau“ sau dar didesnių iššūkių.

Yra daug stigmų apie psichikosnegalią turinčius žmones. Tačiau psichinė negalia gali būti elementari epilepsija ar depresija. Toks žmogus taip pat gali dirbti. Neįgalieji taip pat turi daug baimių, kad darbdaviai bus nesupratingi, kad niekas jiems nepadės, kad vers juos ilgai dirbti ir pan. Ir reikia pripažinti, kad neįgaliesiems suteikiama daugiau atostogų dienų, jie ir dažniau serga, jų sveikata silpnesnė. Tačiau mes, kaip darbdaviai, galime sudaryti sąlygas, kad tokiems žmonėms būtų gerai dirbti. Turi būti paties darbdavio žmoniškumas, skatinimas įvairovės. Požiūris po truputį keičiasi, bet ne taip greitai, kaip užsienyje. Žinoma, taip pat reikalingi įstatyminiai pokyčiai. Kol darbdaviai bijos įdarbinti neįgalius žmones ar turės mokėti didesnius mokesčius, tol niekas nesikeis.

D. Tankeliun: Aš norėčiau paantrinti, kad ponios Irmos verslas yra puikus socialinės atsakomybės pavyzdys. Galbūt tie keturi metai ieškant darbuotojų jums ir padėjo atkreipti dėmesį į detales, į kurias įdarbinant sveiką žmogų, mes neatkreipiame dėmesio, pavyzdžiui, kaip platesnės durys. Galbūt tai menkniekis, tačiau įdarbinant neįgalų žmogų, tai gali būti kertinis dalykas, kodėl verslas neįdarbina, nes negali sudaryti darbui patogios vietos. Jau nekalbu apie kolektyvo paruošimą „kitokiam“ žmogui, kad nebūtų apkalbų, kad negalvotų, kad neįgaliajam sudaromo išskirtinės sąlygos ir jis galės dirbti mažiau, o uždirbs tiek pat. Tam reikia subręsti.

– Darjuš, kas stabdo negalią turinčius asmenis įsidarbinti?

D. Tankeliun: Nuo senų laikų vyrauja požiūris, kad neįgalūs žmonės yra už kažkokių „užuolaidų“, jie visuomenėje nematomi. Taip daugelis tokių žmonių tiesiog įprato būti namuose ir gauti neįgaliojo asmens pašalpą. Tačiau reikia galvoti apie aukštesnes galimybes, pačiam užsidirbti ir turėti kokybiškesnį gyvenimą. Kita vertus, jaunoji karta keičiasi – jie labiau pasaulietiškesni ir linkę išeiti į visuomenę. Žinoma, reikia dirbti su motyvacija, su ištraukimu iš įstaigų, šeimų, su „hyper“ tėvų globa, su neįgaliųjų žmonių įgalinimu.

Parengta pagal Lrytas.lt inf.