Viceministrė Vilma Šilalienė: „Visi tyrimai rodo, kad vieniši asmenys, auginantys vaikus, yra ta rizikos grupė, kuriai labai reikia visų mūsų pagalbos“
Šiandien, spalio 6 d., socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Šilalienė kartu su komanda vieši Utenos rajono savivaldybėje, kur vyksta 9-asis Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ renginys.
„Rūpintis savo vaikais turi būti prioritetinis savivaldybės reikalas“, – taip pertvarkos ekspertas Utenos regione Gytis Baltrūnas pradėjos išsamų pristatymą apie vaikų globos ir įvaikinimo sistemos pertvarkos procesus bei jų eigą Utenos regione.
Geros žinios, kad visose regiono savivaldybėse startuoja socialiniai globėjai, kai kurioms savivaldybėms pasisekė gerokai sumažinti į institucijas patenkančių vaikų skaičių, visame regione veikia krizių centrai, krizinis šeimos apgyvendinimas kai kur tampa puikia alternatyva mažų vaikų atskyrimui nuo šeimos.
Pasak viceministrės Vilmos Šilalienės, šiame regione, palyginus su praėjusiais metais, yra akivaizdūs pokyčiai. Visų savivaldybių merai supranta ir bendradarbiauja, nėra priešpriešos: yra girdima, kas sakoma ir daroma, kas galima: „Gerosios praktikos sklaida ir jos skatinimas duoda rezultatus“.
Tačiau viceministrė pastebi ir vietas, prie kurių reikia padirbėti, bei tam tikrą kompleksiškumą visose savivaldybių srityse, todėl matomas prastesnis rezultatas: „Tai ženklas, kad privalome ieškoti išeičių, kitų sprendimo būdų, turime kalbėtis ir perimti gerąją patirtį“.
Pažymėta, kad regione trūksta vaikų dienos centrų, neišplėtota vaikų globos (rūpybos) šeimose ir mažose įstaigose (pvz., bendruomeniniai vaikų globos namai) sistema, trūksta globėjų veiklos užtikrinimo paslaugų, kurios turėtų padėti asmeniui būti globėju ir ryžtis juo tapti.
Taip pat nėra darbą su biologine šeima ir įvairias globos formas apimančios strategijos, kad kūdikiai ir vaikai iki 3 metų nepatektų į vaikų globos įstaigas.
Vyrauja palaikančios ir kontroliuojančios (tai ypač ryšku darbe su rizikos šeimomis) paslaugos, regiono savivaldybių socialinių paslaugų planai beveik neapima aktyvinančių ir įgalinančių paslaugų, kurios padėtų klientui pereiti į aukštesnį savarankiškumo lygmenį, išplėtoti jo socialinį tinklą, suteiktų jėgų susidoroti su liga ar priklausomybe. Svarbu stiprinti socialinės rizikos šeimas, teikti pagalbą šeimai ir besilaukiančioms šeimoms, kad nereikėtų ieškoti globėjų, o šeima gautų pagalbą bendruomenėje.
Pastebėta, kad regione reikia plėtoti paslaugas ir šeimoms, dar nesančioms rizikos sąrašuose. Tokios paslaugos yra būtinos motinoms, vienoms auginančios vaikus, prasiskolinusioms šeimoms, taip pat šeimoms, kurių nariai sunkiai serga ir t.t. Tuomet, kai šeima įtraukiama į rizikos šeimų sąrašą, pagalba jai dažniausiai būna pavėluota ir toli gražu ne tokia efektyvi, nei suteikus ją reikiamu laiku.
Paslaugų, kurių savivaldybės neteikia, poreikis taip ir lieka nepastebėtas, nes jų negaunantys asmenys tiesiog nesikreipia į savivaldybę žinodami, kad negaus jiems reikalingos pagalbos. Svarbu užtikrinti, kad visiems esamiems ir potencialiems socialinių paslaugų gavėjams būtų teikiamos aukštos kokybės socialinės paslaugos.
Kartu pastebėta, kad nepakankamai teikiama socialinės priežiūros paslaugų vaikams su negalia (proto ir psichine) bei jų šeimos nariams.
Savivaldybės neturi dienos centrų kūrimo strategijos, kai kurie dienos centrai veikia negaudami jokios paramos iš savivaldybės, nors rūpestis rajono vaikais turėtų būti prioritetinis savivaldybės reikalas.
Būtina plėtoti Vaikų dienos centrų veiklą, didinti jų pasiekiamumą (išspręsti pavėžėjimo klausimus pasinaudojant mokykliniais autobusais) ir juos lankančių vaikų skaičių. Gerokai didesnis lėšų procentas realioms socialinėms paslaugoms turėtų būti skiriamas kaip investicija į ateitį, nes dėl ilgametės rūpinimosi savo gyventojais stokos kai kurioms savivaldybėms gresia ne tik darbo jėgos trūkumas, bet net ir sumažėjimas netenkant administracinio vieneto statuso.
Būtina plėsti nestacionarių socialinių paslaugų teikimą ir didinti jų pasiekiamumą kaimo vietovėse, išnaudojant renovuotas bendruomenines patalpas, ir sudaryti sąlygas kaimų bendruomeninėms teikti paslaugas.
Viceministrė kreipėsi į visus Utenos regiono merus su prašymu palaikyti jų savivaldybėse dirbančius socialinius darbuotojus: „Sureikšminkite ir išgirskite tuos žmones. Jie – jūsų rankos ir smegenys. Jų atsakomybė didelė, o prestižo nėra. Jūs galite pakelti šių žmonių vertę, padidinti jų pasitikėjimą savo darbo reikšmingumu.“
Susitikime dalyvavo Prezidentės patarėja Ramunė Guobaitė-Kirslienė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Šilalienė, ministerijos atstovai, savivaldybių merai, vicemerai, Utenos regiono vaiko teisių apsaugos specialistai, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos atstovai.