NUO GLOBOS LINK GALIMYBIŲ – POKALBIS SU INSTITUCINĖS GLOBOS PERTVARKOS EKSPERTU GYČIU BALTRŪNU
Lietuvoje vyksta institucinės globos pertvarka, bet šalyje vis dar veikia 38 stacionarios globos įstaigos neįgaliesiems, kuriose gyvena apie 6,1 tūkst. suaugusių žmonių, turinčių proto ar psichikos negalią. Šie žmonės dažnai jaučiasi nevisaverčiai, o visuomenė kol kas nėra pasirengusi jų priimti.
Gegužės mėnesį startavo Institucinės globos pertvarkos antrasis etapas – projektas „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį koordinuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM, o finansuoja Europos socialinio fondo agentūra.
Projekto tikslas – teikiant bendruomenines paslaugas proto ir psichikos negalią turintiems asmenims didinti jų savarankiškumą ir taip įgalinti gyventi bendruomenėje.
Konsultuojantis su nevyriausybinėmis organizacijomis nutarta plėtoti keturių rūšių naujas paslaugas negalią turintiems darbingo amžiaus žmonėms: socialinių dirbtuvių, apsaugoto būsto, įdarbinimo su pagalba, pagalbos priimant kasdienius sprendimus.
Su projektą koordinuojančiu ekspertu Gyčiu Baltrūnu kalbamės apie projekto tikslus ir iššūkius.
Projektas vyks trejus metus. Ar per tokį trumpą laiką įmanoma neįgaliesiems sukurti sąlygas gyventi ne institucijoje?
Projektas vykdomas 6 regionuose: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Telšių, Tauragės ir Marijampolės. Savivaldybių įsitraukimas labai svarbus – nuo to priklauso, ar pasibaigus projektui paslaugos, suaugusiems neįgaliesiems kuriančios galimybę gyventi ne institucijoje, bus plėtojamos toliau. Iš tiesų, tai – sudėtingas ir ilgalaikis procesas, nes globos namų gyventojai yra pripratę prie globos, t. y. dažnu atveju perteklinės pagalbos.
Šiuo metu globos namuose kartu gyvena ir 90-metis, sergantis sunkia Alzhaimerio ligos forma, ir prieš porą metų psichikos liga susirgęs jaunuolis, turintis aukštąjį išsilavinimą, galintis dirbti visus darbus, ir proto negalią turintis asmuo, kuris yra nebaigęs mokyklos, nemoka rašyti, bet turi daug fizinės jėgos. Žodžiu, šių įstaigų gyventojų spektras per platus, kad jiems teikiamas paslaugas būtų galima diferencijuoti, todėl tiems, kuriems nereikalinga didelė pagalba, teikiama perteklinė globa. Tarkim, Alzheimeriu sergantį senelį reikia prižiūrėti, kad jis, išėjęs iš korpuso, nepaklystų, reikia jam pakeisti patalynę, nuvalyti stalą, pamaitinti. Kitam globos namų gyventojui tokių paslaugų nereikia, bet jos vis tiek teikiamos, nes sistema kitaip neleidžia, viskas daroma centralizuotai – skalbiami drabužiai, keičiama patalynė, gaminamas maistas ir pan.
Man pačiam 11 metų teko dirbti globos namuose, aš tą „virtuvę“ labai gerai pažįstu. Tokia sistemingai teikiama perteklinė pagalba žmones taip sugadina, kad jiems labai sunku pradėti ar grįžti į savarankišką gyvenimą.
Apsaugoto būsto paslauga kaip tik ir skirta tam, kad žmogus pabėgtų nuo perteklinės pagalbos ir pradėtų gyventi savarankiškiau ar net visiškai savarankiškai?
Būtent, žmogui, kuris turėtų gyventi globos namuose, sudaroma galimybė gyventi išnuomotame name ar bute, teikiant jam atvejo vadybos paslaugą. Tokiame būste gali gyventi iki 4 asmenų. Šiems žmonėms padeda atvejo vadybininkas, kuris pritraukia jiems reikalingas paslaugas – reabilitacijos, medicinos, įdarbinimo ir kt. Neįgalieji turi naudotis visai bendruomenei pritaikyta, o ne specialiai jiems sukurta infrastruktūra, tai – vienas svarbiausių pertvarkos tikslų.
Kalbant apie bendruomenines paslaugas, jų spektras ir negalią turintiems, ir jos neturintiems žmonėms yra labai skurdus. Deja, psichikos ir proto negalią turintiems žmonėms dažnai paslaugas atsisako teikti net fizinę negalią turinčius asmenis jungiančios draugijos. Net ir jie apie šią visuomenės grupę sprendžia vadovaudamiesi stereotipais, mano, kad jie neprognozuojami, pavojingi.
Išsikėlusieji iš globos namų iš pradžių džiaugiasi laisve, bet greit pavargsta, nes viską tenka daryti patiems. Dažnai jie puola į paniką, nes galvoja, kad nesugebės susitvarkyti. Proto negalią turintys ir psichikos ligomis sergantys asmenys yra labai jautrūs stresui, bet juk ir sveikam žmogui būsto, darbo, gyvenamosios vietos keitimas kelia stresą. Todėl labai svarbu pasirūpinti, kad stresas neištiktų dėl visko vienu metu, nereikia tuo pat metu ir įsidarbinti, ir išsikelti į apsaugotą būstą, ir imti viską daryti savarankiškai. Be to, reikia žmonėms leisti atkristi ir vėl pradėti iš naujo. Angliškai tai vadinasi loop – žmogui gali tekti net ir dešimt ar penkiolika kartų grįžti į ankstesnę institucinę rutiną, kol jis taps savarankiškas.
Ar apskritai įmanoma išmokti gyventi savarankiškai, jei esi vyresnio amžiaus ir visą gyvenimą nereikėjo niekuo rūpintis?
Negalima nubraukti nė vieno. Matyt, kiekvienas žmogus turi vidinį imunitetą, norą gyventi savarankiškai, oriai, nebūtinai jis visiškai sulaužomas. Žinoma, ypač svarbu neleisti, kad šiuo metu į globos namus patektų žmonės, kurie yra pakankamai savarankiški, kad jie neįgytų tos perteklinės globos patirties. Kita projekto paslauga – socialinės dirbtuvės.
Apsaugoto būsto paslauga orientuota į alternatyvą stacionariai globai, o ši – alternatyva dienos globai. Vakarų šalyse neįgalieji dirba įvairius darbus, o mūsų dienos globa, deja, panašesnė į vaikų darželius – žmonės dienos centruose leidžia laiką, piešia, karpo, lipdo ir pan., leidžiant pailsėti jų šeimoms.
Socialinės dirbtuvės kuriamos tam, kad neįgalieji dirbtų jiems prieinamus darbus ir net galėtų simboliškai užsidirbti. Šiuo metu jau veikia 25-ios dirbtuvės, jose vienu metu dirba 10 žmonių. Yra dirbtuvių, kuriose dirba labai sunkią negalią turintys žmonės, darbo vietoje tegalintys išbūti po 2 valandas, po to juos keičia kiti, nes dirbtuvės veikia po 6 valandas per dieną. Su žmonėmis vienu metu dirba 3 darbuotojai – socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas ir meistras, užimtumo specialistas, kuris moko konkretaus darbo. Kiekvienos dirbtuvės turi dar po pusę rinkodaros specialisto etato, jis pataria, kuo užsiimti ir kaip gaminius ar paslaugas parduoti.
Ką dirba socialinių dirbtuvių dalyviai?
Vieni pakuoja kačių kraiką, kiti siuva maišelius, treti valo laiptines, tvarko aplinką. Mūsų partneriai kartais piktinasi, kad neleidžiam jiems, pavyzdžiui, pirkti brangių keramikos krosnių. Iš tiesų alergiškai reaguojame, kai mums sako, kad dirbtuvėse lipdys iš molio ar lies žvakes, nes tokių dirbinių Lietuvoje jau pridaryta per akis. O juk yra veiklų, kurios nereikalauja beveik jokių investicijų, bet turi didelę paklausą. Pavyzdžiui, už sodybų priežiūrą, žolės tvarkymą sodybose ar net laiptinių plovimą galima daugiau užsidirbti negu nusipirkus tą keramikos krosnį.
Beveik prieš 20 metų buvau Belgijoje, kur buvo įkurtos panašios dirbtuvės, jos vadinosi „Kaimas Nr. 1“. Belgai stebėjosi, kad mes Lietuvoje visas veiklas planuojame, tikino nieko neplanuojantys, nes viską diktuoja rinka.
Veiklų, kurias galėtų atlikti neįgalieji, iš tikrųjų yra labai daug. Pavyzdžiui, Belgijoje vienas tokių darbų yra dokumentų skaitmenizavimas. Lietuvos įmonės taip pat turės skaitmeninti savo dokumentus, tad kai kuriose dirbtuvėse jau galvojama teikti šią paslaugą.
Kaip reaguojate į kritiką, kad socialinės dirbtuvės – vėl tokia pat segmentacija, kad turintieji negalią galėtų dirbti laisvos rinkos sąlygomis?
Priekaištaujantiems sakau – imkit tuos dešimt žmonių ir raskit darbdavį, kuris juos įdarbins. Didžiajai jų daliai neužtenka atstatyti įgūdžių, reikia juos ir pripratinti dirbti.
Jei žmogus kokius 40 metų nieko nedirbo, jis jau po dviejų valandų būna pavargęs, nori ilsėtis. Socialinės dirbtuvės yra dienos globos alternatyva, bet tai, kaip jau minėjau, nėra užimtumas dėl užimtumo, o pajamas generuojanti ar produktus kurianti veikla, leidžianti turintiesiems proto ar psichikos negalią patiems padengti bent dalį lėšų, skirtų jiems išlaikyti.
Kritikuojantiems taip pat sakau, kad stipresniems žmonėms skirta mūsų paslauga yra įdarbinimas su pagalba. Ir darbdaviui, ir negalią turinčiam žmogui į pagalbą ateina darbo tarpininkas, padedantis asmens gebėjimus ir galimybes pritaikyti atviroje darbo rinkoje. Norime, kad šia paslauga pasinaudotų kuo daugiau žmonių, dar nespėjusių patekti į globos įstaigas, nes tuos, kurie jau paragavo perteklinės pagalbos, įdarbinti gerokai sudėtingiau.
Dar viena paslauga yra pagalba priimant sprendimus.
Šią paslaugą kai kas sieja su neveiksnumo institutu. Vakarų šalyse yra judėjimas, kuris angliškai vadinasi „overprotection“, t. y. per didelis apsaugojimas. Šio judėjimo dalyviai sako, kad nereikia žmogaus daryti neveiksniu, kad galima jį išmokyti tais atvejais, kai jis neturi atsakymų, kreiptis pagalbos. Pavyzdžiui, jeigu jis nežino, kaip nusipirkti bilietą ar kaip nuėjus į parduotuvę neišleisti visų pinigų, jis gali paprašyti padėti asmens, kuriuo pasitiki. Tai gali būti brolis, kaimynas ar dar kas nors, gali susidaryti visas pagalbininkų tinklas.
Ši paslauga labiau orientuota į įstaigas, nes ten gyvenančių žmonių gyvenimas suplanuotas iki sekundės. Mūsų partnerio atrinkti darbuotojai įstaigose pasirenka projekto dalyvių grupelę, su kuria dirba. Visi jie turi būti suaugę, darbingo mažiaus, jų netektas darbingumas turi būti ne mažesnis kaip 55 proc.
Tiesa, iš įstaigų jaučiamas pasipriešinimas, ten dirbantys socialiniai darbuotojai sako, kad ir jie savo gyventojams padeda priimti sprendimus. Tada aš jų klausiu, ar jie gali žmogui leisti nusipirkti per mažus batus. Žinoma, negali, nes pareiginės instrukcijos reikalauja efektyviai, racionaliai naudoti resursus ir pan. Vis dėlto kol žmogus pats nenusipirks per mažų batų, jis niekada ir neišmoks priimti šito sprendimo, nes niekada nebuvo už tai atsakingas. Pasiūlius žmogui susiplanuoti vieną vakarą, jis išpučia akis, nes niekada to nedarė. Tai jam stresą keliantis iššūkis, bet tik taip galima pradėti mokytis priimti sprendimus.
Turite didelės darbo globos įstaigose patirties. Ar dar dirbdamas matėte institucinės sistemos ydas?
Su institucinės globos pertvarkos projektais dirbu 4,5 metų. Dirbdamas globos įstaigoje buvau Socialinio darbo tarybos narys, ši taryba ir buvo visos šios pertvarkos iniciatorius, kūrė jos gaires. Turbūt dėl to ir išėjau iš įstaigos, nes mačiau, kad ta sistema negera, kad ji prapuldo tuos žmones, kad turėtų būti kitaip, kad galėtų būti kitaip.
Prieš kurį laiką dalyvaujant iniciatyvos „EQUAL“ projektuose teko lankytis Olandijoje, Prancūzijoje, vėliau Danijoje, mačiau, kad ten didelė dalis proto ir psichikos negalią turinčių žmonių gyvena bendruomenėje gaudami paslaugas, ir jiems nereikalinga perteklinė pagalba.
Kokios šalies pavyzdžiu galėtume sekti? O galbūt tobulo pavyzdžio net ir nėra?
Iš tiesų, tobulo pavyzdžio nėra. Kita vertus, kartais, matydamas gerus pavyzdžius, imi galvoti, kad galėtume kažko nebedaryti, kad kai kuriuos etapus galėtume prašokti. Bet ne, negalim, nes pertvarka susideda iš daugybės veiksnių, pati visuomenė turi tam pribręsti. Štai dabar yra didelis pasipriešinimas prieš proto ir psichikos negalią turinčių žmonių atėjimą į bendruomenę.
Pastaruoju metu matau, kad politikai, ruošdamiesi rinkimams, taip susikviečia savo auditoriją, susikuria tribūną, todėl į tokius dirbtinai kuriamus pasipriešinimo veiksmus nereikėtų reaguoti. Čia dar veikia vadinamoji masės psichologija, atseit, ateina priešas.
Kai ieškome būstų neįgaliesiems, nuoma užsiimančios organizacijos atstovai, išgirdę, kad butas reikalingas negalią turintiems žmonėms, nuomoti atsisako. Taigi tas baubas visuomenėje labai didelis, apklausų duomenys rodo, kad šie žmonės vertinami kaip pavojingesni už kenčiančius nuo priklausomybės ar išėjusius iš įkalinimo įstaigų. Todėl užtruks, kol šitie žmonės bus visuomenės priimti, kol juos ims toleruoti. Viso to šaknys, matyt, glūdi dar sovietmetyje.
Užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, manęs klausdavo, kur mūsų neįgalieji, nes jų pas mus nėra, gali sutikti tik vieną kitą. Tam, kad visuomenė keistųsi, ir reikia tokių projektų kaip šis – miestuose turi būti kuriamos socialinės dirbtuvės, neįgalieji turi ateiti į darbo vietas, apsaugoto būsto gyventojai taip pat turi lankytis parduotuvėse, įstaigose, renginiuose, juos turi dažniau matyti visuomenė. Rašydamas magistro darbą apie nusikaltėlius vaikus tyrinėjau dvi bendruomenes – viena gyveno aplink tų vaikų reabilitacijos centrą, kita apie juos žinojo tik iš žiniasklaidos. Bendruomenės, kuri gyveno šalia tų vaikų, nuomonė apie juos buvo daug geresnė. Kai žmonių klausdavau, kas iš jų giminių ar pažįstamų nukentėjo nuo proto ar psichikos negalią turinčių žmonių, nė karto neišgirdau teigiamo atsakymo. O ir pagal statistiką tokie žmonės nusikalsta gerokai rečiau nei „sveikieji“.
Mūsų laukia dar ilgas kelias.
Kai neįgaliajam paduodi ranką arba kai pasižiūri į vaiko iš globos namų akis, dingsta visas pyktis ir baimė, nes kiekvienas visų pirma yra žmogus.
Pertvarka nuo pat pradžių buvo planuojama šiek tiek kitaip, kaip minėjau, vienas principų – paslaugos neįgaliesiems neturi būti teikiamos tik specialiai jiems sukurtose įmonėse. Taip pat buvo planuojama, kad jie gyvens ne specialiai pastatytuose būstuose, o kad bus perkami įprasti butai ar namai. Juk jei būdamas neįgalus perki būstą, neprivalai niekam duoti jokios ataskaitos. Planai pasikeitė dėl to perdėto mūsų stropumo, nes mūsų saugos, statybų ir visi kiti reglamentai yra itin detalūs, smulkmeniški. Deja, laikydamiesi visų šių reikalavimų mes netyčia pamirštame žmogų.