Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

Apsaugotame būste gaunamos pirmosios savarankiškumo pamokos

Socialinė darbuotoja Viktorija Cijūnėlienė džiaugiasi matydama, kaip apsaugoto būsto gyventojai tampa vis savarankiškesni.

Institucinės globos pertvarkos tikslas – kad ateityje apsaugoto būsto paslaugą teiktų nevyriausybinės organizacijos, o jas finansuotų savivaldybės, taip padėdamos savo gyventojams būti visaverčiais visuomenės nariais.

Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija rūpinasi, kad apsaugotame būste gyvenantys žmonės išmoktų gyventi bendruomenėje, taptų kuo savarankiškesni. Kitaip tariant, kad žmonės su negalia įsitrauktų į bendruomenės gyvenimą, net ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių yra praradę socialinius ryšius su aplinka ir galbūt jaučiasi izoliuoti.

Apie tai, kuo neįgaliesiems naudingiau gyventi apsaugotame būste, o ne dideliuose instituciniuose globos namuose, kalbamės su Švenčionėliuose veikiančios Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos specialiste Viktorija Cijūnėliene.

  • Viktorija, kaip jūs pati pradėjote teikti apsaugoto būsto paslaugas? Apie 20 metų dirbu su jaunimu, todėl buvo smalsu išbandyti save dirbant su suaugusiais žmonėmis, o ypač su žmonėmis, neturinčiais socialinių įgūdžių. Norėjau išbandyti save ir sužinoti, ar pavyks, ar sugebėsiu susikalbėti, ar su manimi bendraus, o ypač – džiaugtis matant rezultatą.
  • Kokias savybes turi turėti žmogus, kad šis darbas jam tiktų ir patiktų?

Manau, žmogus turi jausti pasitenkinimą darbe. Savo darbą atlikti kruopščiai, negailėti jėgų ir laiko. Turi džiaugtis darbo sėkme, vengti nesėkmių, laikytis profesinės etikos.

  • Prisiminkite, kaip apsaugoto būsto gyventojai jautėsi pirmosiomis savaitėmis, pradėję savarankišką gyvenimą?

Labai džiaugėsi apsaugoto būsto teikiamais patogumais, bet tuo pačiu buvo labai nedrąsūs. Pavyzdžiui, nedrįsdavo atidaryti drabužinės ir pasižiūrėti, kas yra joje, viską darydavo itin atsargiai, dažnai teiraudavosi, „Ar galima?“ Bet dar dažniau man reikėdavo klausinėti jų. Jutau, jog nepasitiki žmonėmis. Pasikalbėjus sužinojau, jog vienas iš brolių bijodavo miestelio žmonių.

  • Kokie jie dabar? Kur padarė didžiausią pažangą?

Dabar broliai drąsesni, savarankiškesni, daugiau klausinėja patys. Apsigyvenę apsaugotame būste nemokėjo naudotis dujomis, atidaryti langų, naudotis vandens čiaupu ir pan. Didžiausia pažanga, jog šiandien jiedu savarankiškai prausiasi, persirengia švariais drabužiais, susitvarko butą. Vienas iš brolių jau išmoko įjungti skalbimo mašiną, kitas moka ją išjungti, padžiauti drabužius.

  • Suprantama, kad iššūkių liko dar daugybė… Kokie jie?

Kol kas sunkiausia pasigaminti maistą, pavyzdžiui, išsivirti sriubos. Sunkokai sekasi ir pinigus protingai paskirstyti, vienas iš brolių labai greitai išleidžia visus turimus pinigus.

  • Kuo skiriasi gyvenimas apsaugotame būste nuo gyvenimo globos įstaigoje?

Manau, žmonės labai greitai pripranta prie gyvenimo institucijoje. Nes tokia buitis tam tikra prasme patogesnė: kažkas pagamina maistą, nuperka produktų, drabužių ir pan. Na, o apsigyvenus apsaugotame būste reikia suktis pačiam, įjungti savarankiškumo mygtuką. Manau, kad gyvendami apsaugotame būste žmonės su negalia greičiau tampa savarankiškesni.

  • Kokius tikslus turi paslaugos gavėjai, su kuriais dirbate? Galbūt nori ieškoti darbo?

Kol kas konkrečių tikslų ar norų dar neišsakė. Manau, tai tik laiko klausimas. Pastebėjau tik vienintelį jų norą – vasarą dirbti kaime: šienauti, grėbti.

  • Didėjantis savarankiškumas turbūt prisideda prie gerėjančios emocinės būsenos?

Kuomet turi šalia įsiklausantį, suprantantį, palaikantį ir pasiruošusį padėti žmogų, šiuo atveju socialinį darbuotoją, gerėja brolių emocinė būsena, be to, atsirado saugumas ir didesnis pasitikėjimas savimi.

  • Koks yra jūsų kaip specialistės vaidmuo?

Išmokyti savarankiškumo 40 metų žmones, kuomet yra susiformavę tam tikri įgūdžiai, – nelengva užduotis, tačiau sutelkus visas pastangas – įmanoma. Svarbiausia yra suteikti stiprybės ir vilties žmonėms, kuriems trūksta motyvacijos ir pasitikėjimo savimi.

  • Kaimynai žino, kad šalia jų yra apsaugotas būstas? Ar nesulaukėte pasipriešinimo?

Taip, kaimynai žino, ir niekuomet tuo nesiskundė. Netgi priešingai – padeda, pagloboja juos.

  • Apibendrinkime, ar gaudami pagalbą žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia gali gyventi bendruomenėje?

Šie žmonės patys saugosi nuo gyvenimo sunkumų ir negandų, yra jautrūs. Tad visuomenė turi ne bijoti jų, o tiesiog draugiškai padėti.

Apsaugotas būstas – paslauga, kurios tikslas – asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia sudaryti sąlygas savarankiškai tvarkyti asmeninį ir socialinį gyvenimą bendruomenėje, su pagalba palaikyti ir plėtoti turimus savarankiško gyvenimo įgūdžius, siekiant visiško jų savarankiškumo.

NUOTRAUKA: V. Cijūnėlienės asmeninio albumo.

TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos