Apsaugotame būste gyvena saugų ir visavertį gyvenimą
Pyragas jau suvalgytas ir arbata išgerta, bet pilnatvės jausmas, taip reikalingas apsaugoto būsto gyventojams, niekur nedingo. Sausio pradžioje šeši apsaugotuose būstuose gyvenantys telšiškiai pirmą kartą susitiko artimesnei pažinčiai: kalbėjosi apie rūpesčius ir dalijosi džiaugsmais, o dabar jau planuoja kitą tokį susiėjimą.
Žemaitijos psichikos negalią turinčių žmonių klubo „Telšių atjauta“, teikiančio apsaugoto būsto paslaugą, atvejo vadybininkė Edita Rutkauskienė sako, kad kaip kiekvienam iš mūsų, taip ir jos klientams labai svarbu įsilieti į bendruomenę, jaustis reikalingais ir gyventi saugiuose, ramiuose namuose.
Apsaugotas būstas – paslauga, kurios tikslas sudaryti intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems asmenims sąlygas savarankiškai tvarkyti asmeninį ir socialinį gyvenimą bendruomenėje, su pagalba palaikyti ir plėtoti turimus savarankiško gyvenimo įgūdžius, siekiant visiško jų savarankiškumo. „Telšių atjauta“ šią paslaugą teikia šešiems žmonėms, viename būste gyvenama dviese.
Edita, kuo skiriasi gyvenimas apsaugotame būste nuo gyvenimo globos įstaigoje?
Apsaugotame būste žmogus jaučiasi atsakingas už savo gyvenimą. Jis gali pats planuoti savo laiką, išmėginti įvairius laisvalaikio užsiėmimus, tvarkytis taip, kaip jam patinka. Siekiame kuo didesnio paslaugos gavėjų savarankiškumo, įsiliejimo į bendruomenę. Jie patys planuoja išlaidas ir pirkinius, patys apsiperka, tvarko namus, gamina maistą, mokosi gaminti sudėtingesnius patiekalus. Kaip vienas mano klientas yra pasakęs – čia jie gyvena kaip bet kuris kitas žmogus.
Vienas iš paslaugos privalumų – ji teikiama mieste. Tai atveria didesnes savarankiškumo galimybes?
Mieste didesnės galimybės įsidarbinti. Vienas mano klientas įsidarbino statybų įmonėje pagalbiniu darbininku. Jiems svarbu dirbti, tada jaučiasi finansiškai tvirčiau. Žinoma, dėl sveikatos būklės ne visi tai gali, bet mes, darbuotojai, skatiname nenuleisti rankų. Mieste daugiau galimybių produktyviam laisvalaikiui – renginiai, miesto šventės. Jie lankosi bibliotekoje, baigė kompiuterinio raštingumo kursus, savanoriauja, eina į bažnyčią. Kaime tokių galimybių būtų mažiau.
Didėjantis savarankiškumas turbūt prisideda prie gerėjančios emocinės būsenos?
Pačioje pradžioje klientai sakydavo: „Ai, visi mes čia tokie, iš globos įstaigos atvežti…“ Jų savivertė buvo labai menka. Ir dabar nepasitikėjimas savimi kartais išlenda: vienas vaikinas labai graužiasi, nes nesusiranda darbo. Stengiamės juos palaikyti, kalbamės, sakom, kad ir negalios neturintys žmonės neranda darbo. Ir tas kalbėjimas duoda rezultatų. Paslauga teikiama jau pusantrų metų, per tą laiką apsaugoto būsto gyventojai psichologine, emocine prasme pasikeitė neatpažįstamai.
Koks yra jūsų kaip specialistės vaidmuo?
Aš ir kita „Telšių atjautos“ atvejo vadybininkė stengiamės užtikrinti kuo didesnį paslaugos gavėjų savarankiškumą. Koordinuojame visą teikiamą pagalbą nuo apsigyvenimo apsaugotame būste iki savarankiško gyvenimo bendruomenėje. Sudarome individualius planus, padedame išsikelti tikslus, įgyti trūkstamų įgūdžių, kartais reikia kažkur palydėti, palaikome ir emociškai. Į apsaugoto būsto gyventojų gyvenimą kišamės minimaliai, kad jie įgautų kuo daugiau savarankiško gyvenimo įgūdžių. Mūsų santykiai su paslaugos gavėjais labai geri, žiūrime vieni į kitus pagarbiai.
O kaimynai žino, kad šalia jų yra apsaugotas būstas? Ar nesulaukėte pasipriešinimo?
Vienas didesnių iššūkių prieš pradedant teikti paslaugą buvo surasti būstus. Kai būsto savininkai sužinodavo, kad čia gyvens žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia, net nesileisdavo į kalbas. Tokių baimių, netolerancijos visuomenėje dar pastebiu, bet patirtis rodo, kad pažintis su neįgaliuoju labai keičia žmonių nusistatymus. Du paslaugos gavėjai, pora, gyvena dviaukščio namo viename aukšte. Anksčiau jie bandė savarankiškai nuomotis kambarėlį virš garažo ir tai buvo labai karti patirtis – kaimynai išgėrinėdavo, tyčiojosi iš jų. O apsaugotame būste pora jaučiasi labai saugiai ir visai kitaip žiūri į žmones – nebebijo jų. Kiti paslaugos gavėjai gyvena daugiabučiuose. Neteko girdėti nė vieno neigiamo komentaro iš kaimynų. Jie pagal tvarkaraštį pasikeisdami tvarko bendrą laiptinę, susitikę pasilabina.
Apsaugoto būsto paslauga yra bandomoji. Kas laukia paslaugos gavėjų, kai paslaugos teikimas baigsis?
Jiems tai kelia labai didelį nerimą, tačiau jie nesėdi sudėję rankų. Visi laukia eilėje socialinio būsto, kas mėnesį atsideda po šiek tiek pinigų, kad ateityje būtų lengviau. Turime dar metus, kad kuo geriau juos paruoštume visiškai savarankiškam gyvenimui. O jau dabar pasiekti rezultatai kelia džiaugsmą. Be to, esant būtinybei, pastebėjus poreikį, paslaugos gavėjai kreipsis į savivaldybę dėl paslaugos pratęsimo.
NUOTRAUKA: Unsplash.com asociatyvioji nuotr.
TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.