Deinstitucionalizacijos kelias: grupinių gyvenimo namų įkūrimo iššūkiai ir bendruomeninių paslaugų plėtra Utenos regione

Rugpjūčio mėnesį Utenos rajono savivaldybėje įvyko svarbus susitikimas, skirtas aptarti deinstitucionalizacijos (DI) projekto įgyvendinimą ir planuojamą infrastruktūrą žmonėms su negalia. Nors susitikimo metu buvo paliesti įvairūs klausimai, pagrindine diskusijų ašimi tapo Utenos rajono savivaldybės ketinimai įkurti du grupinius gyvenimo namus (GGN) ir konkrečiai – vieno iš jų steigimas esamame, veikiančiame socialinės globos namų (SGN) pastate Leliūnuose. Šis planas sukėlė rimtų abejonių dėl atitikimo patvirtintoms projektinės priemonės gairėms ir „Utenos regiono žemėlapio“ (Žemėlapis) reikalavimams.

Utenos rajono savivaldybės atstovai išreiškė tvirtą poziciją, kad seną globos namų pastatą įmanoma sutvarkyti ir pritaikyti GGN reikmėms, sukuriant aukštos kokybės gyvenimo sąlygas 10 žmonių su negalia. Tačiau projekto komanda įžvelgė kelias esmines problemas, keliančias klausimus dėl siūlomos vietos atitikimo DI principams.

Šiuo metu pastate Leliūnuose, kuriame planuojama įkurti GGN, gyvena 28 žmonės su negalia. GGN įkūrimas 10 asmenų reikštų, kad didžiąją dalį (18) dabartinių gyventojų tektų perkelti į kitus padalinius arba privačias įstaigas. Nors savivaldybė teigė, kad kai kuriems globos paslauga nebebus reikalinga, o kiti bus perkelti, tai neišvengiamai sukeltų stresą ir diskomfortą dabartiniams gyventojams.

Taip pat projekto specialistai pabrėžė, kad pastatas, kuriame planuojama steigti GGN, jau dabar neatitinka „Utenos regiono žemėlapio“ reikalavimų. Žemėlapio strateginis tikslas yra tolygus, tvarus ir žmogaus teisėmis grįstas perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų. Žemėlapis aiškiai nurodo, kad apgyvendinimo paslaugos negali būti plėtojamos buvusiose mokyklose, darželiuose, ligoninėse ir kitose institucinio pobūdžio vietose. Be to, paslaugos negali būti plėtojamos socialinių paslaugų įstaigų teritorijose ar šalia jų. Siūlymas steigti GGN veikiančių SGN pastate tiesiogiai prieštarauja šioms gairėms.

Žemėlapyje numatyta laikytis Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvencijos 19 straipsnio „Savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis į bendruomenę“ nuostatų. Kuris numato, kad žmonės su negalia turi lygias galimybes rinktis savo gyvenamąją vietą ir su kuo jie nori gyventi, bei kad jie neprivalo gyventi konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje. Įkuriant GGN dideliame, sename SGN pastate, sukuriama labiau institucinio, o ne bendruomeninio gyvenimo aplinka, ribojanti asmens pasirinkimo laisvę ir skatinanti izoliaciją, užuot skatinusi visapusišką įtrauktį.

DI procesas siekia atsisakyti „institucinės kultūros“, pasižyminčios grupine priežiūra, griežta tvarka ir socialiniu nuotoliu. Tad GGN įkūrimas esamame SGN pastate kelia riziką, kad bus sunku sukurti tikrą bendruomeninę aplinką ir išvengti institucinio paveldo.

Tinklaveikos specialistė Tamara Gaivoronskaja ir konsultantė-metodininkė, dirbanti apsaugoto būsto ir grupinio gyvenimo namų srityje, Kristinai Anulienė atkreipia dėmesį, kad pastatas yra senas ir gerokai per didelis. Kyla reali grėsmė, kad, siekiant išnaudoti visą patalpų plotą, jame bus įkurtos ir užimtumo veiklos. Tokiu atveju tai taptų „globos namais 10-čiai žmonių, su užimtumo paslaugomis toje pačioje vietoje“. Specialistės nuomone, tokia schema yra netinkama, žmogus būtų izoliuotas ir niekada neįsitrauktų į bendruomenę. Grupinio gyvenimo namų paslaugos turi būti plėtojamos vietovėse, kuriose išplėtotos įvairios bendruomenės paslaugos (sveikatos, užimtumo, kultūros), o užimtumo veiklos turėtų vykti kitose vietose, pavyzdžiui, Utenoje, taip skatinant įtrauktį.

Utenos rajono savivaldybės pozicija ir DI planai

Utenos rajono savivaldybės savivaldybės sprendimu bus steigiami 2 GGN ir sukurtos 20 vietų. Nepaisant projekto specialistų išsakytų abejonių, savivaldybės pozicija kol kas lieka tokia pati ir jie ketina teikti paraišką Centrinei projektų valdymo agentūrai (CPVA) dėl GGN steigimo. Savivaldybė pabrėžia, kad jei CPVA nepritars tokiam GGN kūrimui, tuomet apskritai atsisakys kurti grupinius gyvenimo namus. Projekto tinklaveikos specialistė Tamara Gaivoronskaja mano, kad tinkamesnis sprendimas būtų esamą pastatą nugriauti ir statyti naują, skirtą tik apgyvendinimui, o užimtumo paslaugas GGN gyventojams galėtų būti teikiamos kitose vietose, pavyzdžiui, Utenoje.

Kiti susitikime aptarti klausimai

Susitikimo metu buvo aptarti ne tik infrastruktūros klausimai, bet ir kiti svarbūs aspektai:

• buvo kalbėta apie atvejo vadybininko mažo koeficiento klausimą;
• diskutuota apie projekto netiesioginių lėšų panaudojimą;
• aptarti bendradarbiavimo su pagalbos priimant sprendimus specialistais iššūkiai ir kt.

Tolimesni veiksmai

Nepaisant skirtingų požiūrių, susitikimo metu abi pusės sutarė tęsti dialogą ir ieškoti sprendimų, kurie geriausiai atlieptų tiek projekto tikslus, tiek vietos bendruomenės poreikius. Leliūnų miestelis, kuriame numatoma įkurti GGN, yra apibūdinamas kaip gražus, jaukus ir turintis aktyvią vietos bendruomenę. Tačiau po dalykiško pokalbio ir vizito į Leliūnus aiškaus plano dėl tolesnių veiksmų, numatomų terminų ar artimiausių projekto įgyvendinimo etapų nebuvo apibrėžta. Akivaizdu, kad siekiant sėkmingai įgyvendinti DI principus ir užtikrinti tvarias, įtraukias paslaugas žmonėms su negalia, reikės rasti kompromisą, atitinkantį Žemėlapio reikalavimus ir geriausiai atliepiantį pačių asmenų su negalia poreikius.

Nuoširdžiai dėkojame atvejo vadybininkei Rositai Kamarauskienei už pagalbą organizuojant susitikimą savivaldybėje bei visiems dalyvavusiems:

Utenos rajono savivaldybės vicemerei Daivai Pečionei, Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjai Ingai Šakalienei, Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjo pavaduotojai Donatai Lubienei, projekto tinklaveikos specialistei Tamarai Gaivoronskajai ir konsultantei-metodininkei, dirbančiai apsaugoto būsto ir grupinio gyvenimo namų srityje, Kristinai Anulienei.