Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

GRUPINIO GYVENIMO NAMAI: ČIA NEĮGALIEJI JAUČIASI KAIP TIKRUOSE NAMUOSE

ggn2Vykdant institucinės globos pertvarką, Lietuvoje kuriami grupinio gyvenimo namai, kuriuose apsigyvena žmonės su psichikos ar proto negalia. Šio pertvarkos etapo tikslas – teikti apgyvendinimo paslaugas, o užimtumas turėtų vykti išorėje, mieste. Taip siekiama užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų integraciją į visuomenę. Gytis Baltrūnas, Utenos regiono pertvarkos procesų ekspertas, sako, kad tokių namų poreikis Anykščiuose toks didelis, jog jo tikrai nepatenkins ir keli grupinio gyvenimo namai. Anykščių rajono savivaldybė kol kas neturi aiškaus plano, ar be valstybės dotacijų grupinio gyvenimo namai atsiras Anykščiuose.

 Institucinė globa žaloja žmogų

Pasak G. Baltrūno, dabartinė Lietuvos institucinės socialinės globos paslaugų sistema žaloja žmogų, nes įstaigose gyvenantiems asmenims teikiama perteklinė pagalba, dėl to nyksta higienos, tvarkos palaikymo, bendravimo ir kiti svarbūs socialiniai įgūdžiai.

„Taip susiformavo, kad jei žmogus yra globojamas ir reikalingas globos, už jį padaroma viskas – išplaunamos grindys, sutvarkomi kambariai ir taip toliau, – dabartinės sistemos ydą įvardijo Pertvarkos procesų ekspertas. – Gyvenimas didelėje įstaigoje suformuoja tokį žmogaus požiūrį, kad už jį viskas turi būti padaryta. Socialiniai darbuotojai, aptarnaujantis personalas tarsi susipriešina su klientu, nes jis jau nebenori tvarkytis pats. Ir, žinoma, padaryti kažką už žmogų yra lengviau, nei susitarti, kad jis padarytų pats.“

G. Baltrūno teigimu, grupinio gyvenimo namai, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo ir kitų tiesiogiai su gyvenimu ir buitimi susijusių įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur. Viena svarbiausių sąlygų – kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų, nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia, – jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius. Grupinio gyvenimo namuose turi būti tik gyvenama, o profesinių įgūdžių, meninių gebėjimų ugdymas turėtų vykti kitur. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių“, – sakė G. Baltrūnas.

Grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki dešimties žmonių, su jais dirba 1–2 socialiniai darbuotojai ir 4–5 socialinio darbuotojo padėjėjai.

Žmonių požiūrį keičia ne švietimas

Spauda yra plačiai nušvietusi atvejus, kaip visuomenė priešinasi neįgaliųjų atsikėlimui į kaimynystę. Paklausus, ką daryti, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė, G. Baltrūnas sakė, jog stebuklus daro ne švietėjiškos akcijos, o tiesioginis kontaktas su neįgaliu asmeniu.

„Kai startavo Pertvarkos projekto apsaugoto būsto bandomoji paslauga, man teko prisidėti nuomojant būstą. Būstus nuomojo Psichikos sutrikimų turinčių asmenų globos bendrija. Paskambinus užtekdavo pasakyti, kad bute gyvens psichikos sutrikimų turintys asmenys, ir pokalbis baigdavosi. Penkis kartus paskambinę, išgirdome keturis „ne“ – žmonės net neišklausė mūsų kalbos iki galo. Visuomenė pasikeis tik tada, kai neįgalūs asmenys apsigyvens kaimynystėje, – įsitikinęs specialistas. – Man teko dirbti su nusikaltusiais vaikais Inkūnuose, Anykščių rajone. Kad ir kaip būtų keista, bet bendruomenės, kurioje veikė sunkių nusikalsti linkusių vaikų centras, nuomonė šių vaikų atžvilgiu buvo palankesnė nei ten, kur tokio centro nebuvo.“

Anot pašnekovo, į Lietuvą atvykę užsieniečiai stebisi, kad viešose vietose, tokiose kaip prekybos centrai, beveik nemato neįgaliųjų. O nemato todėl, kad jie tarsi paslėpti įstaigose arba gyvena užsidarę namie. Specialisto pastebėjimu, Anykščiai jau neblogai pritaikyta žmonėms su fizine negalia, tačiau rūpesčio psichikos ir (ar) proto negalią turinčiais žmonėmis trūksta.

Įgyja savarankiškumo įgūdžių

Anykščiuose buvo įkurti vieni pirmųjų grupinio gyvenimo namų Lietuvoje. Buvęs Anykščių sutrikusio intelekto žmonių globos draugijos „Viltis“ vadovas, grupinio gyvenimo namų įkūrėjas, dabar dirbantis socialiniu darbuotoju, Almantas Čielis pasakoja, kad turi sukaupęs patirties apie gyvenimą grupinio gyvenimo namuose. „Apie 1997 metus su grupe anykštėnų teko pabuvoti Danijoje ir Švedijoje veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose. Grįžęs pagalvojau, kad tokius namus būtų galima įkurti ir pas mus. Tuo metu tai buvo naujovė. Nebuvo jokių nuostatų, kaip tokius namus kurti. Tada mūsų namuose gyveno 10 gyventojų su psichine ir (ar) proto negalia, kaip tik atitikome dabartinį grupinių gyvenimo namų modelį“, – pasakojo A. Čielis.

Jo teigimu, tokiuose namuose sąlygos maksimaliai priartinamos namų aplinkai. „Norėjome, kad mūsų namai būtų panašūs į savus namus, norėjome suteikti gyventojams galimybę būti kiek įmanoma savarankiškesniems“, – pasakojo dabar soc. darbuotoju dirbantis A. Čielis.

„Kiek įmanoma dalyvaujame kultūrinėje veikloje, ypač aktyviai  gyventojai praleidžia vasarą – būna kelionės prie jūros, žygiai dviračiais. Medicinos priežiūra irgi pasirūpinta – kiekvienas gyventojas turi savo šeimos gydytoją, esant reikalui iškviečiame gydytojus į namus“, – kalbėjo A. Čielis. Jis pastebi, kad gyvenimas tokiuose namuose veikia teigiamai. „Nė vienas, apsigyvenęs grupiniuose gyvenimo namuose, nebenori grįžti į didesnes įstaigas, nes vertina savo erdvę, geresnę gyvenimo kokybę ir asmeninius pasikeitimus“, – sakė A.Čielis.

Grupinio gyvenimo namuose sudaromos sąlygas asmeniui palaikyti ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį ir integruotis į bendruomenę. Grupinio gyvenimo namų gyventojai čia tarsi viena didelė šeima, kurioje nors pasitaiko ir rūpesčių, visuomet nugali draugiškumas ir supratingumas. „Gyventojai atlieka visus buities darbus, kokius tik jų jėgoms atlikti“, – kalbėjo A. Čielis.

Palikus institucinę globą, auga savarankiškumas

Utenos apskrityje veikia jau ne vieni grupinio gyvenimo namai, kurie gali būti pavyzdys. Sakykim, Visagine pusantrų metų veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose įsikūrę aštuoni žmonės. Įžengus į erdvų daugiabučio namo butą, gyventojai pasitinka su šypsena, svetingai siūlo kavos ir pyrago. Čia gyvenantys Saulius ir Regina džiaugėsi: dabar gyvena kaip tikruose namuose. Abu pripažįsta, kad iš pradžių nenorėjo palikti socialinės globos namų ir keisti gyvenimo būdo – bijojo, kad nepavyks gyventi savarankiškai, kaimynų atstūmimo, tačiau šiandien nebenorėtų grįžti į įstaigą.

Grupinio gyvenimo namų direktorė Vida Meškėnienė ir socialinė darbuotoja Lina Simonovičienė sakė, kad prireikė laiko, kol žmonės susigyveno ir prisijaukino namų erdvę, bet dabar viskas gerai.

„Man labai įstrigo vieno gyventojo žodžiai. Žiūrėdamas pro langą, jis pasakė: „Dabar gyvensim kaip žmonės – tarp žmonių.“ Pradžioje buvo didelis kaimynų pasipriešinimas, jie bijojo, bet dabar patys užsuka į svečius su pyragais, mūsų gyventojai svečiuojasi pas juos, – pasakojo direktorė. – Reikėjo laiko, kad namų gyventojai adaptuotųsi. O dabar jie visai kitokie žmonės. Pakilo jų savivertė, nebebijo savarankiškai išeiti į miestą, nebebijo svetimų žmonių, moterys eidamos į viešumą puošiasi. Anksčiau nešiodavosi maišelį, dabar jau pasiima rankinuką.“

Pašnekovių teigimu, grupinio gyvenimo namuose gyvenama kaip šeimoje: gyventojai kartu gamina maistą, kartu valgo, drauge eina į koncertus, mišias, parodas, kitus renginius, rūpinasi vienas kitu.

Anot V. Meškėnienės, įgyvendinant pertvarką iškilo sunkumų – gyvendami įstaigoje globojami asmenys įprato patys nieko nedaryti, tad savarankiškumo teko mokytis nuo pirmųjų žingsnių. Šiandien vienintelis dalykas, ko negali daryti grupinio gyvenimo namų gyventojai – patys disponuoti pragyvenimui skirtomis lėšomis. Kol kas komunalinių paslaugų sąskaitas apmoka darbuotojai, o maisto produktai pristatomi iš socialinės globos namų, bet direktorė viliasi, kad per kelerius metus viską pavyks teisiškai sutvarkyti taip, kad gyventojai galės ne tik nusipirkti smulkių sau reikalingų dalykų, bet ir visiškai savarankiškai pirkti buičiai reikalingus daiktus ir maisto produktus.

Miesto gyventojai, kaip paaiškėjo pakalbinus kelis atsitiktinius praeivius, nežino, kas yra grupinio gyvenimo namai, juos gąsdina sąvokos „protinė“ ir „psichinė“ negalia, bet pristačius geruosius pavyzdžius susimąsto, kad galbūt tokių namų ir reikėtų.

 

„Šilelio“ inf.