Irmanto sėkmės istorija: dirbti gali kiekvienas
Jau kurį laiką Lietuvoje veikia kapinių skaitmeninimo sistema, padedanti lengviau surasti artimųjų ir kitus ieškomus kapus. Pagal mirusiojo pavardę, laidojimo regioną ir kapinių pavadinimą sistema parodo tikslią kapavietės vietą, nuotraukas ir nuorodą, kaip nueiti ar nuvažiuoti iki kapinių. Skaitmeninti laidojimo vietas padeda ir socialinių dirbtuvių „Amatų laboratorija“ dalyvis kaunietis Irmantas, kuris į sistemą suveda senų bažnytinių žurnalų duomenis.
Sėkmingai darbuojasi dvejus metus
Irmantas, mokykliniais laikais dalyvavęs matematikos, chemijos, fizikos olimpiadose, baigęs mokyklą sidabro medaliu ir VDU studijavęs verslo administravimą, pirmaisiais studijų metais susirgo sudėtinga psichikos liga. Dėl jos ilgam iškrito iš atviros darbo rinkos. Jau 14 metų vyras lanko Kauno miesto psichikos negalią turinčius asmenis vienijantį klubą „Likimo draugai“, o prasidėjus Institucinės globos pertvarkai ir prieš dvejus metus startavus socialinėms dirbtuvėms „Amatų laboratorija“, prisijungė prie jų.
Jam iškart nusišypsojo sėkmė – tarpininkaujant „Amatų laboratorijai“, įsidarbino duomenų skaitmenintoju. Irmantas sako esąs tarsi sutvertas šiam darbui: gali ganėtinai laisvai planuoti savo laiką, dirbti iš namų, darbas nėra pernelyg sudėtingas ir monotoniškas, bet tuo pačiu reikalauja tam tikrų įgūdžių, leidžiančių pajusti, kad esi svarbus ir naudingas.
Socialinių dirbtuvių siela
„Amatų laboratorijos“ socialinė darbuotoja D. Daugėlienė džiaugiasi Irmanto sėkme. Kaunietį ji apibūdina kaip inteligentišką, pozityvų žmogų ir dirbtuvių sielą: „Jis visad geros nuotaikos, visus pakalbina, pakviečia pažaisti šachmatais, papasakoja anekdotų. Tai pozityvus šiuolaikiškas žmogus, lengvai užmezgantis santykius su kitais“. Jo atliekamas darbas – sudėtingiausia socialinių dirbtuvių pakopa.
Irmantas pamena, kad energingas ir pozityvus buvo jau nuo vaikystės – mėgdavo su bendraamžiais žaisti judrius žaidimus, tokius kaip slėpynės ar gaudynės, buvo draugiškas, klausė tėvų. Vaikystę gražiai pamenantis kaunietis šiandien ir pats yra tėtis ir džiaugiasi, kad pavyksta rasti bendrą kalbą su vaiku.
Įsidarbinti – sudėtinga
Deja, tik nedaugelis žmonių, turinčių intelekto ar, kaip Irmantas, psichosocialinę negalią, gali išmėginti save darbo rinkoje. D. Daugėlienė apgailestauja, kad visuomenė vis dar vadovaujasi mitais ir yra linkusi nuvertinti neįgaliuosius.
„Socialinių dirbtuvių dalyviai norėtų dirbti, bet daug kas priklauso nuo darbdavių. Prieš kurį laiką radau skelbimą, kad socialinė įmonė ieško žmogaus, turinčio negalią, ir nori jį priimti darbui su oda. Odos gaminiai – viena iš „Amatų laboratorijos“ veiklų. Vienai stipriausių dalyvių rekomendavau pateikti savo kandidatūrą. Ji paskambino, su ja maloniai kalbėjo, domėjosi, kol nesužinojo, kad jos negalia yra sukelta psichikos ligos. Po to – viskas. Nebeperskambino, nebeatsakė į jos skambučius“, – specialistė įsitikinusi, kad jei plačioji visuomenė daugiau išmanytų apie psichikos ligas, jei viešumoje būtų pateikiami paaiškinimai, faktai, o ne nepagrįsti mitai, situacija pradėtų keistis.
Pasijunta bendruomenės dalimi
Socialinės dirbtuvės – kol kas vienintelė erdvė, kur žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią, gali išmėginti savo jėgas darbo rinkoje, įgyti darbui reikalingų gebėjimų ir pasijusti darbinio kolektyvo dalimi. Todėl čia stengiamasi kurti darbui kuo artimesnę aplinką: kiekvienas žino savo pareigas, turi konkrečias užduotis, yra nustatytas aiškus darbo ir pietų laikas, o jei negali atvykti į socialines dirbtuves, –privalo iš anksto pranešti.
„Kaip ir kiekvienoje darbovietėje, socialinėse dirbtuvėse turime bendras šventes, kolektyvo išvykas. Žmonėms svarbu ne tik ateiti ir kažką padaryti, bet ir išgyventi organizacijos kultūros akimirkas, tą kultūrą kurti, pajusti, kad kažkam priklausai, plėtoti pozityvius santykius, – šypsosi specialistė. – Stengiamės paruošti žmones, kad atėjus laikui būtų lengviau adaptuotis atviroje darbo rinkoje“.
NUOTRAUKA: „Amatų laboratorijos“ archyvo nuotr.
TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.