Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

Ką mes galime suteikti be tėvų likusiems vaikams? Saugumas ir besąlygiška meilė, kurios vaikas sulaukia naujoje šeimoje, daro stebuklus

saugumasDaugelis žmonių turi stiprų poreikį tėvystei, tačiau ne visiems pavyksta natūraliu keliu susilaukti palikuonių ir įgyvendinti tėvystės troškimo. Regis, vis daugiau šeimų svarsto globos ar įsivaikinimo alternatyvą.

Įvaikinimo tema atskleidžia itin skaudžią ir jautrią Lietuvos realybę – dar labai daug vaikų gyvena ne šeimose.

Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro direktorė Rita Bratėnaitė–Vitkienė ragina atkreipti dėmesį į vaikus, kurie dėl įvairių priežasčių patenka į globos įstaigas: „Tie vaikai irgi yra mūsų, jie nėra svetimi. Jie gimsta ir niekur nedingsta. Rūpinamės ir auginame pas mus patekusius, tačiau kodėl jie negalėtų augti šeimose, o ne institucijose?“

Paklausta apie potencialių globėjų baimes, kurios stabdo domėjimąsi įsivaikinimu ar globa, Rita sklaido mitus: „Aš, kaip įmotė, galiu pasakyti – gimdžiau ar negimdžiau, tėvystės iššūkių patiriu tiek pat. Turiu puikias sąlygas lygintis su kolektyvu, kurie turi panašaus amžiaus vaikų. Nėra jokio skirtumo, mes visi susiduriame su tomis pačiomis problemomis. Vienintelis skirtumas, kurį tenka išgyventi įtėviams ir įvaikintiems vaikams – tiesa apie tai, kad vaikai auga ne savo biologinėse šeimose, ši tiesa turi savo kainą. Kai vaikai sužino, kad tėvai nėra jų pagimdę, gali būti sunku gyventi su šia žinia.

Taip pat kai kuriuos būsimuosius globėjus (rūpintojus)/įtėvius neramina vaikų sveikata ir galimos paveldėtos ligos, mat nežinome kuo serga šių vaikų tėvai, seneliai. Bet ar mes žinome kuo sirgo mūsų pačių seneliai? Yra daug pavyzdžių, kai visiškai sveiki tėvai gimdo vaikus, sergančius sunkiomis ligomis. Taigi, tokių dalykų iki galo neišiaiškinsime ir nesukontroliuosime“.

Mūsų visuomenėje sklando mitas, kad iš asocialių šeimų atėję vaikai neišvengiamai nužingsniuos netinkamu keliu. Centro socialinė darbuotoja Laura Lukauskienė patikina, kad tai – netiesa.

„Turime turtingų, sveikų, protingų, socialiai aktyvių šeimų, tačiau ir ten susiduriame su priklausomybėmis. Problemos kyla dėl užimtų tėvų dėmesio trūkumo, draugų, mados įtakos, lengvo alkoholio ar narkotikų prieinamumo ir panašiai. Turime puikių pavyzdžių, kai priklausomų tėvų vaikai turi visiškai kitokį mąstymą ir sąmoningai nori susikurti kitokį gyvenimą. Tik svarbu, kad mes, visuomenė, neklijuotume etikečių „alkoholikų vaikas“ ar „įvaikintas, nieko iš jo nebus“, nes jos trukdo, o dėl būtino palaikymo trūkumo, neatlaikę spaudimo ir įtampos, vaikai išties gali pasukti tėvų klystkeliais. Nuo priklausomybių saugo tinkamas auklėjimas, socializacija, geras pavyzdys, saugi ir mylinti aplinka, vaiko poreikių tenkinimas“, – teigia specialistė.

„Tikrasis iššūkis yra pati tėvystė ir, nesvarbu, ar gimdome vaikus, ar juos įsivaikiname. Tėvais galime tapti įvairiais būdais, galime rinktis socialinį nėštumą – eiti į mokymus, pagal sarašą laukti savo vaikelio. Galima įsivaikinti ar tapti budinčiais globėjais. Visais atvejais mokomės būti tėvais. Tam šiandien turime daug galimybių – lengvai randame informaciją, gauname psichologų pagalbą, bet susidūrus su faktu visos žinios kažkur dingsta, kyla niūrios mintys „aš – bloga mama, blogas tėtis“ ir tai patiria daugelis mūsų. Mūsų tikslas – užauginti asmenybę, visuomenėje prisitaikiusį žmogų ir tai yra darbas“, – antrina R. Bratėnaitė–Vitkienė.

Ką mes galime suteikti be tėvų likusiems vaikams? Kaip teigia R. Bratėnaitė–Vitkienė, užtikrintas saugumas ir besąlygiška meilė, kurios vaikas susilaukia naujoje šeimoje daro stebuklus.

„Mes aiškiai pastebime, kad dauguma vaikų, kurie buvo priimti globoti ar įvaikinti, sparčiai kabinasi į gyvenimą. Paprastai į mylinčią ir saugią šeimą patekę vaikai net vizualiai pasikeičia. Pagrindinė sąlyga užtikrinanti vaiko gerovę – jo tokio, koks jis yra, priėmimas. Mes visi norime to paties, kad ir kokio amžiaus būtume. Taip pat svarbu nesitikėti ir negalvoti, kad vaikas turi būti dėkingas už suteiktus namus“, – teigia moteris.

Vaikui itin svarbus kokybiškas bendravimas – bendra veikla kartu, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas su šunimi ar maisto gaminimas, pokalbiai, ritualai, šeimos tradicijos, vaiko poreikių patenkinimas, tarimasis dėl svarbių sprendimų, kurie vienaip ar kitaip darys įtaką naujam šeimos nariui. Svarbu, kad vaikas jaustųsi šeimos dalimi ir turėtų žmogų, prie kurio galėtų saugiai ir stabiliai prisirišti.

Tėvystė yra atsakomybė ir nuolatinis darbas su savimi, kurį, ne paslaptis, neretai lydi saviplaka. Eskaluojamas supermamų ir supertėvų įvaizdis sukuria nematomą spaudimą ir įtampą būti tobulais tėvais ir gali apsunkinti vaiko auginimą.

R. Bratėnaitė–Vitkienė drąsina: „Turime bėdų su viešai skelbiamu supermamos ir supertėčio įvaizdžiu. Mes galime būti labai protingi kitiems patarinėdami, kaip reikia teisingai auginti vaikus ir spręsti visas kylančias problemas, tačiau, kai auginame savus vaikus, suprantame, kad ne viskas taip paprasta ir ne viskas visada veikia.

Kartais tėvai gali stengtis, itin atyviai konsultuotis, tačiau problemos lieka ir niekas nesikeičia. Besąlygiškas vaiko priėmimas yra geriausias sprendimas bet kuriuo atveju.“

Anot L. Lukauskienės, svarbu nebijoti pripažinti, kad kažko nemokame, nežinome, pavargome, nesusikalbame, nepavyksta: „Nebėkime, o kalbėkime atvirai, nes tai suteikia stiprybės. Gali būti išties sunku susidūrus su spaudimu iš supertėvų, kai kurių pedagogų, specialistų, nes problemas spręsti vis tiek tenka patiems, o vaikų auginimo procesas yra ilgas. Tačiau nereikia būti tobulu. Priešingai, svarbu nebijoti būti netobulu ir prašyti pagalbos.“

Svarbu žinoti, kad Globėjai (rūpintojai) ar įtėviai, kurie prisiima atsakomybę už vaiko auginimą, turi galimybe pasinaudoti nemokamu paslaugų paketu – socialinių darbuotojų ir psichologų mokymais ir konsultacijomis, palaikymu.

„Susilaukdami vaikų natūraliu būdu turime galimybę po truputį apsiprasti su tėvyste, ruoštis, reikalingų įgūdžių mokytis nėštumo metu. Gimdymas irgi padeda pasiruošti vaikų auginimui. Tačiau, kai nusprendžiame įsivaikinti, tokios galimybės netenkame. Įtėviai praleidžia nėštumą ir dažniausiai pirmąjį kūdikio amžiaus tarpsnį po gimdymo. Vaikai šios kompensacijos pasąmoningai ko gero visada norės ir reikalaus. Turime tam ruoštis ir mokytis“, – aiškina R. Bratėnaitė-Vitkienė.

Kartais vaikas ateina į šeimą, kurioje jau auga biologiniai vaikai. Kaip aiškina kalbintos specialistės, šeimoje atsiranda brolis ar sesuo, naujas draugas ir tai suteikia nemažai džiaugsmo „medaus mėnesio“ laikotarpiu. Tačiau laikui bėgant tėvai stebi augančią vaikų tarpusavio konkurenciją, kyla konfliktai.

Dažnai į naują šeimą atėję vaikai gali kiek aršiau kovoti už savo vietą, nes taip yra išmokę išgyventi, tuo tarpu šeimoje jau buvusiems vaikams tai gali būti nepriimtina. Tačiau čia svarbu suvokti, jog tas pačias situacijas išgyvena ir šeimos, auginančios biologinius vaikus, kai gimsta antras vaikas. Be to, anksčiau ar vėliau viskas išsisprendžia, apsiprantama ir išmokstama.

Visą Sandros Bogdanovos-Sakalauskienės straipsnį portale DELFI.lt kviečiame skaityti: https://www.delfi.lt/moterys/naudinga/isivaikinusi-moteris-tiesa-kad-vaikas-auga-ne-biologineje-seimoje-turi-savo-kaina.d?id=79511149