Karolio sėkmės istorija
Karolis (vardas pakeistas) – dvidešimtmetis jaunuolis iš Panevėžio apskrities, turintis intelekto negalią. Gyvenime jam teko susidurti su daugybe sunkumų, su kuriais vienam dorotis buvo nelengva. Karoliui sunkiai sekėsi tvarkytis su pinigais, todėl pasitaikė atvejų, kai kiti tuo pasinaudojo – pavyzdžiui, apgaulės būdu jo vardu buvo paimtas telefonas, o vaikinas liko su skolomis. Taip pat jam sudėtinga skaityti ir rašyti, tad kasdieniai dalykai, kaip susipažinti su dokumentais ar informacija, tapdavo iššūkiu. Nors Karolis stengėsi dirbti – dirbo sezoninius darbus – darbdaviai neretai jį išnaudodavo, mokėdami menką atlygį už sunkų triūsą. Negana to, ilgainiui vaikinas įniko į alkoholį ir rūkymą, bandydamas taip malšinti vienatvę ir nerimą. Matydami, kad Karoliui reikalinga pagalba, jo artimieji kreipėsi į savivaldybę dėl atvejo vadybininko paslaugos (atvejo vadybininkas – tai specialistas, kurio darbas padėti žmogui surasti ir suderinti jam reikalingą pagalbą bei paslaugas, kad jis galėtų spręsti savo problemas ir įsitraukti į bendruomenę). Ši pagalba suteikė vilties, jog Karolio gyvenimas gali pasikeisti į gerą.
Pirmasis susitikimas su paskirta atvejo vadybininke įvyko Karolio namuose, kur jis gyvena kartu su šeima. Tą dieną jaunuolis atrodė nedrąsus, mažai kalbėjo, tačiau jo drovume jautėsi, kad labai norėjo pokyčių. Jis prisipažino atvejo vadybininkei, kad namuose leidžia dienas vien tik žiūrėdamas į telefoną, neturi jokios veiklos.
Atvejo vadybininkė su Karoliu ir jo artimaisiais aptarė praktinius dalykus. Buvo sutarta, kad Karolis pats atvyks į susitikimus su atvejo vadybininke autobusu. Anksčiau jaunuolis niekur vienas toliau nevykdavo, todėl toks savarankiškas žingsnis jį šiek tiek gąsdino. Siekiant užtikrinti Karolio saugumą ir pasitikėjimą, nuspręsta, jog kiekvieną kartą atvykęs į autobusų stotį Karolis paskambins atvejo vadybininkei ir praneš, kad jau pasiekė kelionės tikslą, o grįžęs namo – vėl susisieks, kad praneštų, jog sėkmingai parvyko. Atvejo vadybininkė netgi sudarė jam aiškų autobusų tvarkaraštį, kur nurodė, kuriuo metu autobusas išvyksta ir kada pasiekia miestą – taip Karoliui buvo drąsiau planuoti kelionę. Su kiekviena kelione jaunuolis vis labiau pasitikėjo savimi. Jau po mėnesio Karolis drąsiai ir savarankiškai važinėjo autobusu į susitikimus ir atgal – tai, kas anksčiau atrodė baisu ir neįmanoma, tapo įprasta gyvenimo dalimi. Toks iš pažiūros nedidelis pasiekimas Karoliui buvo ypač svarbus: jis pajuto, kad gali būti savarankiškas, o tai sustiprino jo tikėjimą tolimesne sėkme.
Kai kelionės į miestą nebekėlė sunkumų, atvejo vadybininkė ėmė kartu su Karoliu planuoti kitus žingsnius. Vaikinas pasidalino, jog norėtų turėti užsiėmimų kartu su kitais žmonėmis. Jam pabodo dienų dienas būti užsidarius namuose – jis norėjo išeiti į bendruomenę, susirasti draugų, išmokti ko nors naujo. Atvejo vadybininkė, išgirdusi šį prašymą, ėmėsi darbo. Ji surado keletą netoliese veikiančių dienos centrų ir užimtumo būrelių, skirtų žmonėms su negalia, ir parengė sąrašą veiklų, kurias Karolis galėtų lankyti. Tačiau vien pateikti informaciją buvo maža – suprasdama, kad naujoje aplinkoje jaunuoliui gali būti nedrąsu, atvejo vadybininkė nusprendė jį palydėti. Kartu jie aplankė įstaigas: užsuko pažiūrėti, kaip vyksta užsiėmimai, susipažino su įstaigų teikiamomis paslaugomis.
Neilgai trukus paaiškėjo, kas Karoliui patinka labiausiai. Viename centre buvo organizuojami dailės (piešimo) užsiėmimai, ir jau po pirmųjų pamokų atsiskleidė jo talentas: pasirodo, vaikinas geba labai kruopščiai ir su didele kantrybe piešti, turi lakią vaizduotę. Be to, atvejo vadybininkė paskatino Karolį išbandyti ir kompiuterinio raštingumo kursus, kad išmoktų susirasti informaciją internete bei saugiai naršyti socialiniuose tinkluose. Kadangi Karoliui vis dar sunku skaityti ilgus tekstus, specialistė parodė jam specialias programėles telefone, kurios perskaito tekstą garsiai – tai leido Karoliui lengviau sužinoti reikalingą informaciją ir bendrauti. Šie nauji įgūdžiai suteikė Karoliui pasitikėjimo: dabar jis jautėsi modernesnis, galintis pats atlikti dalykus, kurie anksčiau atrodė neprieinami.
Toliau bendraujant su jaunuoliu, atvejo vadybininkė pastebėjo, kad Karoliui trūksta bendravimo ir galimybės išsipasakoti. Jaunuolis atvykdavo pas ją ir galėdavo valandų valandas pasakoti apie viską, kas jam atrodydavo įdomu ir svarbu: kas nesiseka, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kodėl žmonės elgiasi blogai. Karolis norėjo pasidalinti savo jausmais ir viską išsakyti, tačiau kartais jausdavo, kad neturi kam to padaryti. Atvejo vadybininkė įsiklausė į Karolio poreikius ir pasiūlė pradėti lankyti psichologo konsultacijas, kad jam būtų suteikta galimybė išsikalbėti ir sužinoti, kaip spręsti emocinius sunkumus. Karolis priėmė šį pasiūlymą, o dabar jis nuolat klausia, kada vėl vyks pas psichologą – šios konsultacijos jam tapo svarbia priemonė gerinant jo emocinę savijautą.
Nors užimtumo veiklos pradėjo keisti Karolio gyvenimą, atvejo vadybininkė netruko pastebėti nerimą keliantį dalyką. Kartais Karolis atvykdavo į socialinių paslaugų centrą labai anksti ryte ir tiesiog laukdavo, kol specialistė ateis į darbą – net tais rytmečiais, kai jokių užsiėmimų nebuvo numatyta. Paklausus, kodėl jis taip elgiasi, Karolis pasidalino savo problema, kad nuobodulys ir liūdesys namuose jį veda prie alkoholio, kurį jis slapta vartoja, kai artimieji nemato. Atvejo vadybininkė suprato, kokią grėsmę Karolio sveikatai ir visam jo progresui kelia alkoholis. Svarbiausia – ji nesmerkė jauno vyro, o priėmė jo išpažintį supratingai.
Ji papasakojo Karoliui, kad yra specialistų, galinčių padėti įveikti priklausomybę, ir pasiūlė individualias priklausomybės konsultacijas nuotoliniu būdu. Tai reiškė, kad Karolis galės reguliariai bendrauti su priklausomybių konsultantu per vaizdo skambučius ar telefonu, būdamas saugioje aplinkoje. Po keleto tokių konsultacijų jis išreiškė norą gydytis nuo priklausomybės alkoholiui. Atvejo vadybininkė suorganizavo Karolio vykimą į priklausomybių ligų centrą. Gydymo laikotarpis praėjo sėkmingai ir tai buvo milžiniška pergalė. Dabar vaikinas turi naują tikslą, mesti rūkyti ir susirasti darbą.
Tai išgirdusi, atvejo vadybininkė vėl kibo į darbus drauge su Karoliu. Jie aptarė, kokio darbo Karolis norėtų ir galėtų dirbti, kas jam sektųsi. Tada specialistė palydėjo Karolį į Užimtumo tarnybą – valstybinę įstaigą, padedančią darbo ieškantiems žmonėms. Dabar jis su didele motyvacija laukia darbo pasiūlymų ir kartu savarankiškai dairosi darbo galimybių.
Atsisakęs žalingų įpročių, užsiimdamas mėgstamomis veiklomis ir tikėdamasis rasti darbą, Karolis ėmė labiau rūpintis savimi ir savo aplinka. Dabar vaikinas planuoja pradėti sportuoti, sveikesnis gyvenimo būdas tapo jo siekiamybe.
Šiandien Karolis – visai kitas žmogus, nei buvo prieš susitinkant su atvejo vadybininke. Jis pasitikintis savimi, motyvuotas ir pilnas vilčių. Tačiau svarbiausia, kad šalia jo yra žmonės, kuriais jis gali pasikliauti. Karolis visada paskambina atvejo vadybininkei papasakoti, kaip jam sekasi. Jei kas nesiseka ar susiduria su kokiu nauju sunkumu, jis žino, kad gali drąsiai kreiptis – jam bus padėta ieškoti sprendimo. Atvejo vadybininkė džiaugiasi matydama tokius pokyčius „jo akyse matau ryžtą gyventi geriau,“ – sako specialistė, – „o man didžiausias atlygis, kad galėjau prisidėti prie šio virsmo“ .