KEISTI IR KEISTIS: atvejo vadybos modelio taikymo sprendimai ir patirtys

Kovo 3–4 dienomis Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vyko reikšmingas renginys „Keisti ir keistis“, subūręs įvairių sričių specialistus, politikos formuotojus ir praktikų bendruomenę diskutuoti apie atvejo vadybos modelio, skirto asmenims su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia, įgyvendinimo iššūkius, galimybes bei  ateities perspektyvas. Dvi dienas vykusios sesijos metu dalyviai galėjo gilintis į aktualiausias socialinės įtraukties temas, dalintis gerąja patirtimi bei ieškoti naujų būdų, kaip efektyviau padėti tiems, kuriems pagalba reikalinga labiausiai. Renginys prasidėjo įkvepiančia įvadine sesija, kurios metu kartu su projekto „Perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų“ vadove Svajone Rainiene pabrėžė, kad svarbu yra ne tik žmonės, gaunantys pagalbą, bet ir tie, kurie ją teikia. Džiugu, kad renginyje susibūrę įvairių sričių specialistai galėjo ne tik išgirsti tai, kas yra svarbu paslaugų gavėjams, bet ir tai, kas svarbu darbuotojams, siekiant geriausio paslaugos įgyvendinimo rezultato. Renginio metu buvo aptarti įvairūs klausimai – nuo skolų valdymo strategijų iki asmenų su negalia įtraukties į darbo rinką bei bendruomeninių paslaugų plėtros.

Skolos nėra nuosprendis – finansinė pagalba tiems, kuriems jos reikia

Ar galima išsivaduoti iš skolų ir pradėti gyvenimą iš naujo? Rokas Keršys, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės grupės patarėjas, renginyje „Keisti ir keistis“ dalijosi įžvalgomis apie naujus teisės aktus, kurie leidžia žmonėms atsitiesti po finansinių sunkumų ir grįžti į darbo rinką be baimės dėl išskaitų.

Daugeliui skola tampa ne tik finansiniu, bet ir psichologiniu spaudimu: atlyginimas nusėda pas antstolius, galimybės įsidarbinti mažėja, o gyvenimas tampa nuolatiniu išgyvenimu nuo vieno skambučio iš skolų išieškotojų iki kito. Tačiau situacija keičiasi – nauji įstatymai leidžia atsikvėpti ir ieškoti realaus sprendimo.

Vienas esminių pokyčių – skolų atostogos, kurios leidžia žmonėms, pradėjusiems dirbti po ilgo nedarbo, šešis mėnesius nemokėti skolų išskaitų. Tai leidžia jiems stabilizuoti savo finansinę padėtį ir neprarasti viso atlyginimo pirmosiomis darbo dienomis. Taip pat svarbus sprendimas – sumažintos išskaitos iš minimalaus atlyginimo, kurios leis skolų turintiems žmonėms išsaugoti daugiau pajamų ir išvengti skurdo rizikos. Be to, aptarta problema, susijusi su privalomojo sveikatos draudimo (PSD) skolomis, kurios dažnai atsiranda dėl informacijos stokos – žmonės nesupranta, kada ir kodėl turi mokėti įmokas ar deklaruoti išvykimą į užsienį.

Rokas Keršys akcentavo, kad žmonės su negalia dažnai patenka į sudėtingas finansines situacijas ne dėl savo kaltės, o dėl aplinkos veiksnių, piktnaudžiavimo ar informacijos trūkumo. Vienas iš pavyzdžių – žmonės su intelekto negalia tampa finansinių institucijų ar telekomunikacijų bendrovių manipuliacijos aukomis.

„Viena moteris su intelekto negalia pasiėmė [įsigijo] 5 telefonus. Paklausus, kodėl, ji sakė, kad kai viename baigiasi internetas, ji perka naują. O tuo naudojasi telekomunikacijos įmonės,“ – dalinosi Keršys.

Atvejo vadybininkams tokios situacijos reiškia didžiulį iššūkį – jie privalo ne tik padėti žmogui suprasti savo teises, bet ir užtikrinti, kad jo skolos nesukeltų dar didesnio socialinės atskirties ar net benamystės pavojaus.

Skola neturi būti gyvenimo nuosprendis. Nauji teisės aktų pakeitimai suteikia realias galimybes žmonėms su negalia ir kitiems asmenims atsitiesti finansiškai, o atvejo vadybininkams – efektyvesnius įrankius, kaip padėti savo klientams. Tai reiškia ne tik finansinę apsaugą, bet ir galimybę žmonėms sugrįžti į darbo rinką, tapti savarankiškais ir išvengti socialinės atskirties.

Atvejo vadyba Užimtumo tarnyboje

Atvejo vadyba užimtumo srityje – tai ne tik darbo pasiūlymas, bet ir individualus kelias, kuriuo žmogus žengia su specialisto pagalba. ​Justina Antanina Balčiūnaitė, Užimtumo tarnybos Paslaugų organizavimo departamento vyriausioji specialistė, savo pranešime „Atvejo vadyba Užimtumo tarnyboje: tiltai į darbo rinką“ nagrinėjo, kaip individualizuota pagalba ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas gali padėti žmonėms su negalia sėkmingai įsitraukti į darbo rinką. Ši tema ypač aktuali, nes Lietuvoje darbą turi tik apie 29 proc. darbingo amžiaus žmonių su negalia. Vieni susiduria su darbdavių stereotipais, kitiems trūksta įgūdžių ar profesinės kvalifikacijos, o kai kuriems tiesiog sunku susirasti tinkamą darbą dėl fizinių ar psichologinių barjerų. Atvejo vadybininkai Užimtumo tarnyboje padeda šiuos barjerus įveikti, individualiai vertindami kiekvieno žmogaus galimybes ir kartu planuodami jam tinkamiausią įdarbinimo kelią.

Užimtumo tarnyba asmenims su negalia teikia šias paslaugas:

• Informavimas – darbo ieškantiems asmenims suteikiama informacija apie laisvas darbo vietas, profesinio mokymo galimybes, užimtumo rėmimo priemones ir jų taikymo sąlygas.
• Konsultavimas – specialistai padeda įsivertinti profesines galimybes, pasiruošti gyvenimo aprašymą, pasirengti pokalbiams su darbdaviais.
• Tarpininkavimas įdarbinant – jei žmogus neranda tinkamo darbo, jam siūlomi alternatyvūs sprendimai, pavyzdžiui, darbo vieta su pritaikymu ar kita kvalifikacija.

Atvejo vadyba šioje sistemoje atlieka esminį vaidmenį, nes ji užtikrina, kad žmogui būtų suteikiama ne tik informacija, bet ir praktinė pagalba siekiant ilgalaikio įsidarbinimo. Todėl atvejo vadybininkai dirba su kiekvienu asmeniu individualiai, siekdami suprasti jo poreikius, gebėjimus ir įsidarbinimo galimybes.

Specialistė pastebi, kad kliūčių su kuriomis susiduria norintys įsidarbinti žmonės su negalia yra ne viena. Diskriminacija darbo rinkoje vis dar gana didelė: darbdaviai dažnai turi išankstinių nuostatų, manydami, kad žmonės su negalia dirba lėčiau, prasčiau prisitaiko prie pokyčių ar dažniau serga. Kai kurie darbdaviai nenori įdarbinti žmonių su negalia, nes bijo, kad teks pritaikyti darbo vietą ar susidurti su sudėtingomis darbo santykių nutraukimo procedūromis. Taip pat, nemaža dalis asmenų su negalia neturi profesinio išsilavinimo arba jų įgyta kvalifikacija nebėra paklausi darbo rinkoje. Ir žinoma, žemos motyvacijos problema „jei žmogus nenorės dirbti, jokios lengvatos ar sprendimai nebus veiksmingi“, – akcentavo Justina Antanina Balčiūnaitė. Svarbu ne tik padėti susirasti darbą, bet ir motyvuoti žmogų dirbti ilgalaikėje perspektyvoje.

Paramos priemonės asmenims su negalia

Užimtumo tarnybos Priemonių organizavimo departamento vyriausioji specialistė Jūratė Baužienė savo pranešime „Paramos priemonės asmenims su negalia“ apžvelgė specifines paramos priemones asmenims su negalia ir jų taikymo sėkmę​.

Ji pabrėžė, kad darbo neturėjimas dažnai nėra negalios padarinys – tai visuomenės nesukurtų sąlygų problema. Todėl būtina kurti įtraukią darbo aplinką, suteikti pritaikytas priemones ir skatinti darbdavius įtraukti žmones su negalia į darbo rinką.

„Į mus [Užimtumo tarnybą] kreipiasi žmonės su tikslu įsidarbinti, kiti nežino, ko nori. Mes padedame suprasti ir pasiekti tikslą – įsidarbinti.“

Pasak Baužienės, dauguma žmonių su negalia, užsiregistravusių Užimtumo tarnyboje, susiduria su keliomis pagrindinėmis problemomis:

• Mažas išsilavinimas ir kvalifikacijos stoka – 75,5 proc. registruotų bedarbių su negalia neturi aukštesniojo ar universitetinio išsilavinimo, o tai apsunkina jų galimybes įsidarbinti.
• Vyresnio amžiaus problematika – daugiau nei pusė (53,8 proc.) bedarbių su negalia yra 55 metų ir vyresni, todėl jiems sunkiau persikvalifikuoti ar įgyti naujų įgūdžių.
• Ilgalaikis nedarbas – net 25,1 proc. registruotų bedarbių su negalia darbo neturi ilgiau nei metus, o tai dar labiau apsunkina jų integraciją į darbo rinką.
• Darbdavių nenoras įdarbinti žmones su negalia – vis dar egzistuoja daug stereotipų apie jų gebėjimus, sveikatos būklę ir darbo produktyvumą, todėl įdarbinimo procesas dažnai tampa sudėtingas.

Užimtumo tarnyba siūlo platų priemonių spektrą, kurios padeda žmonėms su negalia ne tik susirasti darbą, bet ir įgyti trūkstamų kompetencijų bei prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų:

• Profesinė reabilitacija – tai kompleksinė paslauga, skirta atkurti ar ugdyti darbinius gebėjimus.
• Profesinis mokymas – Užimtumo tarnyba finansuoja tiek formalias, tiek neformalias mokymo programas, kurios leidžia įgyti naują kvalifikaciją ar atnaujinti jau turimus įgūdžius.
• Stažuotės ir pameistrystė – suteikiama galimybė įgyti praktinės patirties realioje darbo vietoje.
• Parama judumui – kelionės išlaidų kompensacija tiems, kurie dalyvauja mokymuose, stažuotėse ar vyksta į darbo pokalbius.
• Įdarbinimas su pagalba – tai viena svarbiausių naujovių, leidžianti žmonėms su negalia gauti specialistų palaikymą tiek įdarbinimo metu, tiek jau pradėjus dirbti.
• Darbo vietų pritaikymas – darbdaviai gali gauti finansinę paramą darbo vietų pritaikymui pagal asmens negalią.
• Subsidijuojamas įdarbinimas – dalis atlyginimo yra kompensuojama darbdaviui, kad jis lengviau priimtų žmogų su negalia į darbą.
• Darbo asistento subsidija – jei žmogui reikia pagalbos darbo funkcijoms atlikti, jam gali būti skirtas darbo asistentas.
• Finansinė parama darbdaviams – skatinama kurti tvarias darbo vietas žmonėms su negalia, kad jie galėtų dirbti ilgalaikėje perspektyvoje.
• Lydimoji pagalba įsidarbinus – specialistai padeda žmogui prisitaikyti prie naujo darbo, spręsti iškilusias problemas ir išlaikyti darbo vietą.
• Kompetencijų pripažinimas – suteikiama galimybė įteisinti anksčiau įgytus, bet oficialiai nepatvirtintus įgūdžius.
• Skatinimo priemonės tiek darbdaviui, tiek darbuotojui – abu turi galimybę pasinaudoti Užimtumo tarnybos pagalba, kad būtų lengviau prisitaikyti prie naujos darbo vietos.

Darbas suteikia ne tik finansinę nepriklausomybę, bet ir stiprina pasitikėjimą savimi, leidžia jaustis visaverčiu visuomenės nariu. Todėl, kaip minėjo prelegentė Jūratė Baužienė „reikia naudotis tiek priemonėmis darbuotojui, tiek darbdaviui ir taip paskatinti įdarbinti žmones su negalia“.

Atvejo vadybos modelio iššūkiai ir sėkmės istorijos

Tauragės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus atvejo vadybininkė Rūta Keparutienė savo pranešime „Keisti ir keistis: atvejo vadybos modelio taikymo patirtis“ pasidalijo praktinėmis įžvalgomis apie darbą su asmenimis, turinčiais intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią​.

Atvejo vadybininkės praktika parodė, kad pagalba šiems žmonėms turi būti kompleksinė, apimanti ne tik medicininius ar socialinius aspektus, bet ir emocinę gerovę, socialinius ryšius bei savarankiškumą. Toks holistinis požiūris užtikrina ilgalaikius rezultatus ir naudą ne tik pačiam asmeniui, bet ir jo šeimai bei bendruomenei.

Praktiniai pavyzdžiai, kuriuos pristatė Rūta Keparutienė, iliustruoja, kaip atvejo vadybos modelis padėjo spręsti realias gyvenimiškas situacijas:

Algės skolos istorija – kaip išsaugoti būstą?

Moteriai, turinčiai didelę skolą už šildymą, grėsė būsto praradimas. Atvejo vadybos proceso metu, bendradarbiaujant su šilumos tiekėjais ir socialinės paramos skyriumi, buvo rastas sprendimas – individualus skolos grąžinimo grafikas, leidžiantis išvengti iškeldinimo.

Gedimino ir Petro kelias į namus

Gediminas ir Petras – asmenys, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Pasitelkus atvejo vadybą, Gediminui buvo suteiktas apsaugotas būstas, o Petrui – socialinis būstas, kuris tapo pirmuoju žingsniu į stabilesnį gyvenimą.

Martyno užimtumo istorija

Jaunuolis Martynas, turintis psichikos sveikatos sutrikimų, norėjo daugiau užimtumo ir svajojo išmokti vaizdo įrašų montavimo įgūdžių. Atvejo vadybininkai padėjo jam rasti savanorystės galimybes, suteikė psichologinę pagalbą ir nukreipė į nemokamus vaizdo įrašų montavimo kursus. Tai leido jam ne tik įgyti praktinių įgūdžių, bet ir susikurti aiškesnį ateities planą.

Atvejo vadybininkė pabrėžė, kad atvejo vadyba – tai ne „standartinė“ socialinė pagalba, o į asmenį orientuotas procesas, kuris reikalauja glaudaus bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis. Todėl šiame procese neišvengiamai susiduriama ir su iššūkiais, tokiais kaip sunkumai bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros institucijomis ar klientų nenoras vartoti vaistus. Šios problemos efektyviai sprendžiamos tarpinstitucinio bendradarbiavimo dėka, įtraukiant specialistus į atvejo vadybos komandas ir stiprinant komunikaciją.

Atvejo vadybos efektyvumą taip pat lemia vadybininko gebėjimas tiesiogiai dalyvauti socialinių paslaugų administravimo procese, bendradarbiauti su įvairiais specialistais bei bendruomene. Nuolat tobulinami darbo metodai ir empatija leidžia teikti individualiai pritaikytas paslaugas, taip keičiant visuomenės požiūrį į žmones su negalia ir gerinant jų gyvenimo kokybę.

„Mes [atvejo vadybininkai] esame tie, kurie teoriją paverčia praktika. Kiekviena mūsų pastanga, kiekvienas pokalbis, kiekviena ištiesta pagalbos ranka yra žingsnis į visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi matomas, girdimas ir vertinamas“​ – sako ji.

Apsaugotas būstas Lietuvoje

Apsaugotas būstas yra viena iš esminių priemonių siekiant užtikrinti žmonių su negalia teises į savarankišką gyvenimą bei aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Šios paslaugos reikšmė pastaraisiais metais ypač išryškėjo dėl vykstančių permainų socialinės globos sistemoje, kai pereinama nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų grupės vyresniosios patarėjos Jurgitos Gajauskienės pristatyti duomenys rodo aiškų progresą: nuo 2023 m., kai paslaugą gaudavo 155 asmenys, iki 2024 metų pabaigos paslaugos gavėjų skaičius išaugo iki 221 asmens. Iki 2030 metų Lietuvos savivaldybės ketina įkurti 246 apsaugotus būstus, kuriuose bus sukurta 505 gyvenamosios vietos. Pagal 2024 metų duomenis daugiausiai tokių būstų yra įsteigusios Marijampolės, Telšių, Anykščių ir Tauragės rajonų savivaldybės.

Apsaugoto būsto paslaugų tikslas yra teikti kompleksinę, individualiai pritaikytą pagalbą, padedančią žmonėms su negalia įgyti ir stiprinti savarankiško gyvenimo įgūdžius. Paslaugos organizuojamos atvejo vadybos principu, kuris leidžia maksimaliai atsižvelgti į kiekvieno paslaugų gavėjo poreikius bei individualias galimybes. Šių paslaugų finansavimas užtikrinamas iš savivaldybių biudžeto, o mokestis negali viršyti nustatyto procento nuo asmens ar šeimos pajamų, užtikrinant paslaugų prieinamumą visoms socialinėms grupėms.

Nuo 2029 metų apsaugoto būsto paslaugų kokybė bus reguliariai vertinama pagal atnaujintus socialinių paslaugų kokybės standartus. Šie standartai orientuojasi į gerą valdymą, aukštą specialistų kompetenciją, individualizuotą paslaugų teikimą, žmogaus teisių užtikrinimą ir nuolatinį veiklos tobulinimą. Šis pokytis yra ypač aktualus, nes užtikrina ne tik formalių reikalavimų laikymąsi, bet ir realų poveikį žmonių su negalia gyvenimo kokybei bei jų visapusiškam įgalinimui.

Renginyje savo pranešimą apie apsaugoto būsto praktinio įgyvendinimo aspektus pristatė ir Šakių rajono savivaldybės atvejo vadybininkė Jurga Raškauskienė. Ji atskleidė, kad apsaugotas būstas daugeliui žmonių su negalia yra vienintelė galimybė turėti saugius, pilnaverčius namus. Jurga Raškauskienė pabrėžė, jog svarbu, kad gyvenamosios patalpos būtų gerai įrengtos, saugios ir lengvai pasiekiamos visuomeniniu transportu. Pristatydama praktinę patirtį, specialistė įvardijo kelis reikšmingus iššūkius, su kuriais susiduriama savivaldybėse: ribotas finansavimas, administracijų skepticizmas, tinkamų paslaugų teikimo partnerių trūkumas, visuomenės išankstinis požiūris bei šeimos narių nerimas dėl savarankiško gyvenimo galimybių. Anot jos, itin reikalinga sisteminė metodinė pagalba, aiškios konsultacijos ir glaudesnis tarpinstitucinis bendradarbiavimas, siekiant įveikti šiuos sunkumus ir užtikrinti efektyvią apsaugoto būsto paslaugų plėtrą.

Abiejų specialisčių, Jurgitos Gajauskienės ir Jurgos Raškauskienės  pristatyta informacija leidžia teigti, kad apsaugoto būsto paslauga Lietuvoje sparčiai vystosi, tačiau tam, kad ji efektyviai atlieptų žmonių su negalia poreikius, būtina tęsti investicijas, plėsti specialistų kompetencijas bei skatinti pozityvius pokyčius visuomenės nuostatose.

Erdvė pokyčiams

Renginyje pateikta informacija atskleidė, kad sėkminga atvejo vadyba ne tik padeda spręsti konkrečias problemas, bet ir skatina ilgalaikius pokyčius visuomenėje. Specialistų pasidalinta patirtis aiškiai parodė, jog individualiai pritaikyta, tarpinstituciniu bendradarbiavimu paremta pagalba gali reikšmingai pagerinti žmonių su negalia gyvenimo kokybę ir prisidėti prie jų įtraukties į visuomenę. Atvejo vadybos stiprybė yra ne vien materialinė ar tiesioginė pagalba, bet ir gebėjimas stiprinti žmogaus savarankiškumą bei skatinti visuomenės atvirumą, priimant kiekvieną asmenį kaip lygiateisį ir aktyvų jos narį.

Atvejo vadyba yra būtent tas socialinių paslaugų modelis, kuris leidžia įžvelgti ne tik sunkumus, bet ir potencialą kiekviename žmoguje. Ji suteikia erdvę pokyčiams – tiek žmonių gyvenimuose, tiek pačioje visuomenėje, skatindama atvirumą, supratimą ir bendradarbiavimą. Būtent todėl atvejo vadybos principų stiprinimas ir tolesnė plėtra yra itin svarbi, siekiant užtikrinti socialinės įtraukties tikslus Lietuvoje.