Kelias su atvejo vadybos modeliu: pirmųjų metų refleksijos Šiaulių ir Telšių regionuose
2025 m. gegužės 16 d. VšĮ „Plungės bendruomenės centras“ tapo susitikimo vieta Šiaulių ir Telšių regionų atvejo vadybininkėms, dirbančioms su žmonėmis, turinčiais intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią. Renginys „Kelias su atvejo vadybos modeliu: pirmųjų metų refleksijos“ tapo puikia proga apžvelgti, kaip sekėsi pirmieji metai taikant atvejo vadybos modelį skirtingose regionų savivaldybėse – kokie pasiekimai džiugina, o kokie iššūkiai vis dar laukia sprendimų.
Šis susitikimas vyko siekiant paminėti projekto „Perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų Sostinės regione, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione“ metų vykdymo laikotarpį. Projektas pradėtas 2024 m. kovo mėnesį. Vienas pagrindinių jo tikslų – padėti žmonėms su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia gauti jiems tinkamas paslaugas savo bendruomenėje, stiprinant individualią pagalbą ir mažinant priklausomybę nuo institucinės globos.
Pokytis, kuriantis žmogaus orumą
Susirinkusias vienuolika atvejo vadybininkių ir svečius pasveikino renginio organizatorės Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros tinklaveikos specialistės Živilė Jurgutienė (Telšių regionas) ir Eglė Jurkutė (Šiaulių regionas).
Jos pristatė atvykusius svečius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM) Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės vyresniąją patarėją Rasą Genienę, Projekto vadovę Svajonę Rainienę, SADM Socialinių paslaugų grupės vyresniąją patarėją Jurgą Gajauskienę, Projekto atvejo vadybos konsultantę-metodininkę Eglę Šimonienę bei Projekto veiksnumo apribojimo prevencijos specialistę Sandrą Grosienę.
Atvejo vadybos modelis – pokytis, kurio centre yra žmogus
Renginio metu SADM Rasa Genienė pristatė atvejo vadybos modelio svarbą įgyvendinant globos sistemos pokyčius žmonėms su negalia: „Šis modelis keičia požiūrį į pagalbos organizavimą – nuo bendrų sprendimų prie pagalbos, grįstos individualiais žmogaus poreikiais“. Pasak R. Genienės, atvejo vadyba – tai ne tik atvejo koordinavimas, bet ir būdas padėti žmogui gyventi oriai, bendruomenėje, su jam suteikta pagalba. „Asmens apgyvendinimas stacionarioje globos įstaigoje, tai ne PROBLEMA, tai pasekmė laiku bendruomenėje nesuteiktų paslaugų“, – teigė ji.
Projekto vadovė Svajonė Rainienė pristatė metų veiklų apžvalgą, kurioje atsispindėjo visų dalyvaujančių regionų pastangos kurti bendruomenėje prieinamas paslaugas. Ji akcentavo, kad perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų reikalauja tiek sisteminių sprendimų, tiek asmeninio įsitraukimo iš kiekvieno atvejo vadybininko.
Šiaulių regiono tinklaveikos specialistė Eglė Jurkutė susirinkusiems pristatė, kaip Šiaulių regione sekėsi įgyvendinti Atvejo vadybos modelio taikymą. Rengiant Projektą buvo numatyta, kad Šiaulių regione bus įdarbinti 8 atvejo vadybininkai. Šiuo metu darbą pradėjusios 7 atvejo vadybininkės, o atvejo vadybos paslauga yra teikiama 130 asmenų: 67 asmenims su intelekto negalia ir 63 su psichosocialine negalia.
E. Jurkutė pabrėžė, kad nuo pirmųjų susitikimų su savivaldybėmis iki pirmųjų įgyvendintų atvejų kelias buvo nelengvas, tačiau pokyčiai akivaizdūs: „Matome realius rezultatus – žmonės, kurie pagaliau gauna pagalbą, išdrįsta keisti savo gyvenimą ir būti labiau įtraukti į bendruomenę. Per metus 5 asmenys buvo „išgelbėti“ nuo apgyvendinimo Socialinės globos namuose – suteikiant jiems ir jų artimiausiems reikiamą pagalbą jie buvo apgyventi bendruomeninio tipo paslaugose ar liko gyventi su savo artimųjų namuose. 4 asmenims buvo suteikta galimybė grįžti į bendruomenę iš Socialinės globos įstaigų. 13 asmenų buvo suteiktos užimtumo paslaugos, dar du susirado darbą. Du asmenys, padedami atvejo vadybininkės, priėmė sprendimą gydytis nuo priklausomybių. Ne visi pokyčiai yra pamatuojami skaičiais, bet džiugina net ir mažyčiai pasiekimai žmonių, kuriems teikiama pagalba gyvenime, pvz. niekur iš namų neinantis paslaugos gavėjas pradėjo lankyti baseiną, keletas žmonių nusprendė toliau mokytis, sunkia depresijos forma sergantis žmogus, anksčiau tik gulėjęs lovoje, dabar per dieną nueina 11 000 žingsnių. Iš 130 šiuo metu Projekte turimų paslaugos gavėjų, vos kelių gyvenimai nesikeičia, bet ir tai, tik kol kas“.
Iššūkiai ir sprendimai: praktikos iš Šiaulių regiono
Po bendros apžvalgos Šiaulių regiono atvejo vadybininkės pasidalino savo darbo patirtimis. Kiekviena jų akcentavo, kaip svarbu užmegzti ryšį su žmogumi, kaip svarbu atpažinti individualius žmogaus poreikius ir žiūrėti į situaciją kaip galima plačiau. Kiekviena pasidalinta situacija yra jautrių asmeninių istorijų liudijimas, kaip kryptingas darbas keičia žmonių gyvenimus.
Akmenės rajono savivaldybės atvejo vadybininkė Simona Ivanauskytė-Jasutė pasakojo apie darbe stebimą tendenciją, kuri pastebima dirbant su vyrais, kurie turi psichikos ar intelekto negalią. Dažnai šie vyrai gyvena kartu su savo mamomis, globėjomis ar žmonomis, kurios labai rūpinasi jais ir stengiasi viską padaryti už juos. Nors toks rūpestis atrodo geras, tačiau jis trukdo vyrams tapti savarankiškesniems. Iš jų atimama galimybė spręsti ir rinktis, nes net ir paprasti kasdieniai sprendimai priimami už juos. Tai stabdo jų asmeninį augimą: jie neišmoksta pasirūpinti savimi, nesijaučia galintys patys kažką nuspręsti. Todėl atvejo vadybininkei tenka bendrauti ne tik su pačiais vyrais, bet ir su jų artimiausiomis moterimis. Svarbu padėti joms suprasti, kad leisti žmogui pabandyti pačiam yra labai svarbu.
Aistė Čebatoriūtė, Šiaulių miesto savivaldybės atvejo vadybininkė, pasidalijo jaunos merginos istorija, kurios kelias į savarankišką gyvenimą buvo kupinas iššūkių. Moteris ne tik žengė pirmuosius žingsnius į savarankiškumą, bet ir pradėjo naują gyvenimo etapą – tapo mama. Aistė pabrėžė, kaip svarbu atvejo vadyboje įvertinti visus žmogaus poreikius ir suteikti tinkamą pagalbą. Atsižvelgiant į šią situaciją, Šiaulių miesto globos namuose buvo įsteigtas naujas padalinys – savarankiško gyvenimo namai moterims, kurios augina vaikus. Antrą mėnesį ten gyvenanti mergina, su darbuotojų pagalba rūpinasi savo kūdikiu. Įgijusi reikiamų įgūdžių ir šiek tiek paaugus mažyliui, planuojama jauną mamą apgyvendinti Apsaugotame būste. Tikimąsi, kad atėjus socialinio būsto eilei mergina bus visiškai pasiruošusi pradėti savarankišką gyvenimą.
Dijana Nainienė, taip pat dirbanti Šiaulių miesto savivaldybėje, tęsė kolegės mintį, pabrėždama, kad pristatymo tema „Kartu į geresnį rytojų“ – ne tik šūkis, bet ir kasdienis darbas, kuriuo siekiama ilgalaikių pokyčių. Savo pranešime ji išskyrė, kaip dažnai žmogus kreipiasi dėl vienos – paviršiuje matomos – problemos, tačiau įsigilinus paaiškėja, kad tikrasis pagalbos poreikis yra gerokai platesnis ir kompleksiškesnis. Dirbant su psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis, kurie gyvena izoliuotą gyvenimą, pasak Dijanos, ypač svarbūs kūrybiškumas, kantrybė ir atkaklumas – tai neretai tampa kertiniu, sėkmingo darbo su žmogumi pamatu.
Donata Šimkutė-Špėgienė, Šiaulių rajono savivaldybės atvejo vadybininkė, savo pranešime išryškino dar vieną dažnai nepastebimą aspektą – perdegimo riziką šeimose, kuriose gyvenama kartu su negalią turinčiu asmeniu. Donatos pristatytas atvejis parodė, kaip ilgalaikė pagalbos stoka išbalansuoja visą šeimos sistemą: kyla santykių krizės, šeimos nariai patiria emocinį išsekimą. Atvejo vadybininko atsiradimas tokiose situacijose tampa esminis – šiuo konkrečiu atveju ne tik išsaugoti šeimos santykiai, bet, tikėtina, buvo išvengta ir galimo asmens su negalia apgyvendinimo globos įstaigoje. Donata pabrėžė, kad dėka glaudaus institucijų bendradarbiavimo paslaugos gavėjai buvo organizuotas užimtumas ir pavėžėjimas – ji dabar lanko veiklas, kuriose gali save realizuoti, susirado draugų.
Raimonda Parfionovienė, Pakruojo rajono savivaldybės atvejo vadybininkė, savo pranešime pasidalijo istorijomis, kurios akivaizdžiai parodė, kaip atvejo vadyba gali tapti esminiu lūžio tašku žmogaus gyvenime. Anot Raimondos, dažnas jos sutinkamas atvejis – tai ne tik negalia, bet ir visas ją supantis socialinis kompleksas: skurdas, priklausomybės, nutrūkę šeimos ryšiai, emocinis ar materialinis bejėgiškumas. Tačiau tinkamai taikant atvejo vadybos modelį ir telkiant pagalbos tinklą, net ir tokiose situacijose galima pasiekti realių permainų.
Monika Jasaitienė, Kelmės rajono savivaldybės atvejo vadybininkė, atkreipė dėmesį į itin jautrią problemą – kalinių manipuliacijos intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis. Vienišos paslaugų gavėjos, ieškančios artumo, neretai tampa išnaudojimo aukomis: tuokiasi su kaliniais, remia juos finansiškai, o šie, pasibaigus bausmei, dingsta. Vienai iš Monikos klienčių pradėti naują gyvenimą trukdo naivus tikėjimas kalinčio asmens pažadais. Tokie atvejai reikalauja ypatingo socialinių darbuotojų dėmesingumo, profesionalumo ir glaudaus institucijų bendradarbiavimo.
Sigita Howell, Joniškio rajono atvejo vadybininkė pasidalijo patirtimi apie pirmuosius žingsnius diegiant atvejo vadybos modelį Joniškio rajono savivaldybėje. Ji pasakojo apie ryšį su pirmaisiais paslaugų gavėjais ir jų artimaisiais, akcentuodama pasitikėjimo kūrimo svarbą.
Iššūkiai ir sprendimai: praktikos iš Telšių regiono
Antroje renginio dalyje Telšių regiono savivaldybių atstovės dalijosi patirtimi įgyvendinant atvejo vadybos modelį.
Plungės rajono savivaldybės atvejo vadybininkė Ilona Pocienė pateikė įkvepiantį pavyzdį, kaip atkaklus ir empatiškas darbas su jaunuoliu, grįžusiu iš užsienio ir turėjusiu priklausomybių, gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Užmezgus nuoširdų ir artimą ryšį su jaunuoliu, pavyko jį motyvuoti keisti savo gyvenimo kryptį. Po ilgo ir nuoseklaus gyvenimo planavimo proceso priimtas sprendimas gydytis nuo priklausomybės. Jaunuolis atrado tikėjimą, įsitraukė į sportinę veiklą ir muziką, tapo aktyvus bendruomenės narys. Šis pavyzdys parodė, kaip svarbu skirti dėmesio kiekvienam žmogui, nuoširdžiai bendrauti ir padėti žengti pirmuosius žingsnius į geresnį gyvenimą.
Pasak Telšių rajono savivaldybės atvejo vadybininkės Rasos Bielskienės, daug informacijos apie žmones, kuriems reikia pagalbos, suteikia seniūnijos. Ji papasakojo atvejį apie žmogų, kurio namai buvo užversti senais, nereikalingais daiktais. Iš pradžių buvo baimės, kad toks žmogus gali nenorėti bendrauti ir priimti pagalbos. Tačiau šį kartą viskas vyko sklandžiai: žmogus sutiko atsisakyti daiktų, o seniūnija prisidėjo prie pagalbos juos išvežant. Netikėta buvo tai, kad visus tuos daiktus į jo namus per laiką sunešė kaimynai, taip žmogaus namus paversdami sąvartynu. Galiausiai, atvejo vadybininkės pastangomis, buvo pritaikytas asmens būstas ir įrengtas tualetas.
Inga Janulienė papasakojo apie savo pirmuosius žingsnius nuo kovo mėnesio pradėjus dirbti Mažeikių rajono savivaldybės atvejo vadybininke. Iš pradžių ją gąsdino reikalavimas vienu metu padėti bent 20 žmonių. Tačiau jau per pirmą mėnesį paaiškėjo, kad paslauga savivaldybėje labai reikalinga – šiuo metu ją gauna jau 6 žmonės, o susidomėjimas vis auga.
Rietavo savivaldybės atvejo vadybininkė Violeta Kazlauskienė pristatė vieną ryškiausių savo darbo atvejų – 32 metų merginos su psichosocialine negalia istoriją. Mama, prižiūrinti suaugusią dukrą, į bet kokią siūlomą pagalbą žiūrėjusi labai įtariai ir nenoriai. Tačiau per kantrų bendravimą kartu su psichologo konsultacijoms, situacija po truputį keitėsi. Šiuo metu organizuota pagalba, padedanti prižiūrėti merginos vaistų vartojimą, du kartus per savaitę organizuojama pavėžėjimo paslauga ir vykimas į dienos užimtumo centrą.
Apibendrindama Telšių regiono atvejo vadybininkių gerąją patirtį, regiono tinklaveikos specialistė Živilė Jurgutienė pristatė, kaip regione sekasi įgyvendinti Atvejo vadybos modelį. Telšių regione įdarbinti keturi atvejo vadybininkai, dirbantys kiekvienoje iš keturių savivaldybių: Telšių mieste, Rietave, Plungėje ir Mažeikiuose. Pristatymo metu buvo aptarti pagrindiniai pasiekimai: Telšių regione Atvejo vadybos modelyje dalyvauja 74 paslaugų gavėjai: Telšiuose – 21, Rietave – 22, Plungėje – 25, Mažeikiuose – 6. Atvejo vadybininkai ne tik koordinuoja pagalbos procesus, bet ir aktyviai organizuoja reikiamas paslaugas, atliepiančias individualius žmonių poreikius. Per metų Projekto vykdymo laikotarpį 10 asmenų buvo nukreipti į socialines dirbtuves, 7 – į dienos užimtumo veiklas, 5 – į socialinę reabilitaciją. Keturiems paslaugų gavėjams suteikta asmeninio asistento pagalba, dviem – organizuotas gydymas nuo priklausomybių, o vienas asmuo apgyvendintas grupinio gyvenimo namuose.
Renginyje buvo ne tik teorinė dalis, bet ir praktinė užduotis, leidžianti dalyviams tiesiogiai įsitraukti ir reflektuoti realias atvejo vadybos problemas. Projekto atvejo vadybos konsultantė-metodininkė Eglė Šimonienė pakvietė dalyvius išbandyti Projekto atvejo vadybos modelio taikymo iššūkius praktiniame kontekste. Dalyviai buvo suskirstyti į grupeles ir kviečiami atlikti žaismingą užduotį – identifikuoti tris dažniausiai pasitaikančias problemas dirbant su paslaugų gavėjais ir kartu ieškoti jų sprendimo būdų. Apibendrinus grupių atliktas užduotis, paaiškėjo, kad viena iš dažniausių ir reikšmingiausių problemų yra šeimos narių pasipriešinimas arba nenoras bendradarbiauti su atvejo vadybininkais. Be to, darbą ženkliai apsunkina ligos paūmėjimai ir priklausomybių atkryčiai, kurie dažnai trukdo siekti ilgalaikių pokyčių. Sprendžiant šiuos iššūkius, dalyvavusios atvejo vadybininkės pabrėžė tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir aiškių susitarimų svarbą bei bendruomenės paramos galimybių panaudojimą.
Sandra Grosienė aptarė veiksnumo apribojimo prevenciją – temą, glaudžiai susijusią su žmogaus teisėmis. Pasak jos, labai svarbu formuoti artimųjų, visuomenės, institucijų supratimą, kad ribojimai turi būti taikomi tik išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos pagalbos formos.
Tarp refleksijos ir įsipareigojimo – bendras žingsnis į priekį
Renginys baigėsi atvira diskusija, kurioje dalyviai išreiškė tiek pasididžiavimą dėl nuveikto darbo, tiek atsakomybę jį tęsti. Pirmieji metai parodė, kad atvejo vadyba – ne teorinė sąvoka, o reali praktika, keičianti gyvenimus. Nuo geresnės paslaugų koordinacijos iki žmogiškesnio požiūrio – vis daugiau savivaldybių ima suvokti, kad šis modelis kuria pamatus įtraukesnei, stipresnei bendruomenei.
