Kiekvienas žmogus yra vertas jį priimančios bendruomenės
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros įgyvendinamas Pertvarkos projektas siekia padėti asmenims su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia sėkmingiau įsitraukti į visuomenę. Viena iš esminių šio projekto paslaugų – atvejo vadyba – peržengia formalių paslaugų ribas, virsdama nuosekliu ir empatišku žmogaus palydėjimu siekiant didesnio savarankiškumo. Būtent tokio bendradarbiavimo esmę puikiai atskleidžia atvejo vadybos paslaugos gavėjo ir atvejo vadybininko Edvino Gursko iš Elektrėnų istorija, išsiskirianti jų kartu sukurtu plakatu, skelbiančiu aiškią ir visai bendruomenei skirtą žinutę: „Kiekvienas žmogus yra vertas jį priimančios bendruomenės“. Ši istorija ne tik iliustruoja profesionalaus specialisto ir nuoširdaus palaikymo svarbą, bet ir pabrėžia, jog kartais užtenka vieno tinkamo žmogaus šalia, kad viskas imtų keistis.
Siekdama plačiau paviešinti šią istoriją ir už jos slypinčią patirtį, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra pakvietė Edviną ir plakato autorių į susitikimą, kurio metu jų sukurtas plakatas papuošė įstaigos erdves.
Pasitikėjimo iššūkis ir jo įveikimas
Pats ryšio užmezgimas tarp projekto dalyvio ir atvejo vadybininko Edvino Gursko buvo nelengvas uždavinys. Dalyvis atvirai pasakojo apie praeityje patirtą didelį nepasitikėjimą žmonėmis ir institucijomis, įskaitant psichiatrus ir įvairių institucijų darbuotojus. Jis jautėsi matomas „tik per diagnozės prizmę, o ne kaip žmogus, turintis savo asmenybę ir vertę“. Ši patirtis, sustiprinta „interneto traumų“ ir bendravimo su žmonėmis, kurie jį matė „ne kaip žmogų, o kaip kažkokį dalyką su autizmu“, sukėlė skausmą ir privertė atsitraukti. Dalyvis atviravo, kad Aspergerio sindromas ir dėmesio sutrikimas (ADHD) apsunkina kasdienį gyvenimą, lyginant su neurotipiniais žmonėmis, reikalauja daugiau poilsio dėl greito „perdegimo“. Šios asmeninės įžvalgos atskleidžia, kodėl jam buvo sunku pasitikėti ir kodėl tradiciniai pagalbos metodai buvo nepakankami.
Tačiau būtent atvejo vadyninko Edvino nuoseklus ir kantrus darbas bei atsidavimas pamažu leido užmegzti tvirtą ryšį, padėjusį dalyviui vėl atrasti pasitikėjimą. Šis bendradarbiavimas ne tik pagerino jo psichikos sveikatą, bet ir sumažino depresijos simptomus. Edvinas pabrėžia, kad kuriant santykį būtinas dėmesys ir laikas, o svarbiausia – į asmenį orientuota pagalba, kurios centre yra pats žmogus. Jo įsitikinimu, be pasitikėjimo ir ryšio nepasieksi jokių rezultatų.
Filosofija, keičianti mąstymą
Edvino filosofija yra tvirta ir nedviprasmiška: „žmogus nėra lygu negalia. Toks mąstymas yra klaidingas ir ribojantis. Negalia – tai tik viena žmogaus gyvenimo dalis, o ne jo esmė. Kiekvienas žmogus turi savo vertę, patirtį, galimybes ir teisę būti priimtas bendruomenėje be išankstinių nuostatų“– teigia atvejo vadybinkas Edvinas. Šis visapusiškas požiūris, matantis žmogų ne tik per diagnozę, bet ir per jo unikalumą, gyvai atspindėtas kartu su projekto dalyviu sukurtame plakate „Kiekvienas žmogus yra vertas jį priimančios bendruomenės“. Plakato idėja gimė dalyviui pasidalinus savo piešiniais, o Edvinui pasiūlius sukurti bendrą projektą. Kūrybiniame procese, kuris truko apie šešis mėnesius, dalyvavo ne tik Edvinas, bet ir visas Elektrėnų savivaldybės socialinės paramos skyriaus kolektyvas, o idėjos nuolat buvo derinamos, siekiant geriausio rezultato. Dalyvis, kuris piešia nuo 12 metų naudodamas specialią, dailininkams skirtoje programoje sukūrė keletą konceptų, kol gimė galutinis plakato dizainas. Plakato užrašas taip pat evoliucionavo, kol tapo dabartine, aiškia žinute.
Plakatas nėra tik šūkis, bet ir skatina atsakomybę kurti aplinką, kurioje žmogus jaustųsi laukiamas, matomas ir saugus. Edvinas ir dalyvis džiaugiasi, kad plakatas dabar yra plėtojamas Elektrėnų savivaldybėje ir už jos ribų, platinamas seniūnijose, gydymo centruose, savarankiško gyvenimo namuose ir socialinių paslaugų centruose. Svarbiausia, kad plakato žinutė yra orientuota ne tik į žmones su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia, bet ir į visą bendruomenę, nes kiekvienas gali jaustis vienišas ar nesuprastas.
Atvejo vadyba – daugiau nei koordinavimas
Edvinas atvejo vadybą supranta ne tik kaip paslaugų koordinavimą, bet kaip nuoseklų žmogaus palydėjimą jo gyvenimo kelyje. Tai santykis, paremtas pagarba, pasitikėjimu ir įsiklausymu. Jis pabrėžia, kad taikyti tą patį metodą visiems būtų klaidinga, nes kiekvienas atvejis yra individualus ir reikalauja kūrybiškumo. Vienas iš įsimintinų pavyzdžių – Edvinui teko važiuoti į namus ir pjauti žolę, kad užmegztų santykį su asmeniu, kuris visiškai nepasitikėjo jokiomis institucijomis ir gyveno izoliacijoje. Jo aktyvi iniciatyva, ieškant ir kviečiant žmones, sulaukė didelio skyriaus ir vadovybės palaikymo. Edvinas akcentuoja stabilumo ir žinojimo, pas kokį konkretų specialistą eini, svarbą institucijose, nes tai padeda įveikti neigiamas patirtis ir kuria pasitikėjimą.
Matydamas socialinių ryšių stoką tarp dalyvių, kuri dažnai yra ilgamečio gyvenimo institucijose ar socialinės atskirties pasekmė, Edvinas pradėjo vesti ir grupių užsiėmimus. Jų metu kuriama saugi ir palaikanti erdvė, kur žmonės gali atsiverti, bendrauti, žaisti stalo žaidimus ar verti karoliukus, kurti naujus ryšius, pasitikėjimą ir bendruomeniškumą. Šios veiklos padeda žmonėms jaustis priimtais, vertinamais ir matomais. Atvejo vadyba keičia standartus ir požiūrį į pagalbą asmenims su negalia, tampanti „tarpine stotele“, teikiančia palaikymą ir prieglobstį.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Nors atvejo vadyba teikia didelę naudą, kelias į visišką įtrauktį ir savirealizaciją yra kupinas savitų iššūkių, reikalaujančių ne tik asmeninės drąsos, bet ir sisteminio lankstumo. Projekto dalyvis, nepaisant išskirtinių kūrybinių gebėjimų piešti, susiduria su apribojimais siekiant aukštojo mokslo ar profesinės veiklos. Kelią į norimas studijas, pavyzdžiui, interjero dizainą ar informacines technologijas, kol kas riboja sunkumai dėl valstybinio lietuvių literatūros egzamino. Šiuo metu aktyviai ieškoma galimybės gauti pažymą, atleidžiančią nuo šio egzamino, tikintis, kad tai atvers naujas edukacines ir profesines galimybes. Ši situacija išryškina platesnį klausimą apie švietimo sistemos lankstumą, ir jos (ne)kuriamas sąlygas įtraukiąjam ugdymui.
Darbo paieškos Elektrėnuose taip pat kelia savitų iššūkių, mat darbo laikas ir sąlygos turi derėti su dalyvio individualiais poreikiais. Šiam Pertvarkos projekto dalyviui efektyviau dirbti rytais, kad likusią dienos dalį galėtų skirti poilsiui ir asmeninei veiklai, o ne gyventi laukiant vėliau prasidėsiančio darbo, kas sukelia nerimą ir riboja jo produktyvumą. Nors buvo bandymų rasti tinkamą poziciją, pavyzdžiui, savivaldybėje ar valytojo darbą Elektrėnuose, rinka kol kas ne visada atliepia šiuos specifinius poreikius, o didesnių miestų pasiekiamumas ribojamas ir finansinių iššūkių. Be to, dalyvis atvirauja apie nerimą, susijusį su dirbtinio intelekto plėtros poveikiu kūrybinėms profesijoms, ypač dailininkams. Ši globali tendencija verčia jį piešimą kol kas vertinti labiau kaip hobį, o ne kaip pagrindinę karjeros kryptį, skatindama ieškoti naujų galimybių kitose srityse.
Atvejo vadybininkas Edvinas, savo ruožtu, įvardija, kad socialinis darbas yra tarsi „maratonas“, reikalaujantis didelės ištvermės ir nuolatinio atsidavimo. Tai iššūkis, su kuriuo susiduria ir patys specialistai, pabrėžiantis būtinybę užtikrinti, kad pagalbos teikėjai taip pat turėtų tvarią palaikymo sistemą, siekiant išvengti išsekimo ir išlaikyti aukštą paslaugų kokybę.
Nepaisant šių iššūkių, atvejo vadybos sėkmės istorija, įkūnyta Edvino ir projekto dalyvio bendradarbiavime bei jų sukurto plakato žinutėje, yra švyturys. Ji byloja, kad žmogus nėra lygu negalia ir kad tinkamas požiūris, kantrybė bei tikėjimas gali sukurti pokyčius. Ši patirtis ne tik pakeitė ir keičia konkretaus asmens gyvenimą, bet ir skatina visą bendruomenę – nuo institucijų darbuotojų iki kiekvieno piliečio – permąstyti priėmimo ir palaikymo svarbą. Projektas, kurio esmė yra į žmogų orientuota pagalba, svariai prisideda prie jautresnės ir įtraukesnės visuomenės kūrimo, kurioje kiekvienas žmogus yra vertas jį priimančios bendruomenės ir kurioje kiekvienas gali rasti savo vietą ir išpildyti potencialą. Tai – nebaigtinis, nuolatinis procesas, reikalaujantis bendrų pastangų ir įsipareigojimo, bet jo rezultatai – stipresnė, atviresnė ir empatiškesnė bendruomenė – itin vertingi.
