Ki­to­kie vai­kai – bai­mę kelia mi­tai

Ak­me­nės ra­jo­ne įsi­jung­ta į ša­ly­je vyk­do­mą pro­jek­tą – be tė­vų au­gan­tiems vai­kams tei­kia­mą ins­ti­tu­ci­nę glo­bą pa­keis­ti šei­mo­je ir bend­ruo­me­nė­je tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis. Iš Ven­tos so­cia­li­nių pa­slau­gų na­mų pir­mo­ji gru­pė ne­pil­na­me­čių iš­kel­din­ti į bu­tą dau­giaaukš­čia­me na­me.

Ven­tos so­cia­li­nių pa­slau­gų na­muo­se iki šiol gy­ve­no 34 ne­pil­na­me­čiai, ku­riems dėl neį­ga­lu­mo bū­ti­na nuo­la­ti­nė prie­žiū­ra. Jie įstai­go­je įkur­din­ti iš vi­sos Lie­tu­vos, tarp jų vie­nas – Ak­me­nės ra­jo­no.

Dar 31 vai­kas yra ki­lę iš Ak­me­nės ra­jo­no gy­ven­to­jų šei­mų, ku­rioms teis­mų ar­ba ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus spren­di­mu ne­lei­džia­ma au­gin­ti sa­vo at­ža­lų. Dau­gu­ma jų glau­džia­mi Ag­luo­nų kai­me esan­čio Pa­ra­mos šei­mai cent­ro Vai­kų glo­bos pa­da­li­ny­je, po ke­lis – Šiau­lių kū­di­kių na­muo­se ir Kur­šė­nų vai­kų glo­bos na­muo­se. Iš šių ins­ti­tu­ci­jų nė vie­nas ak­me­niš­kis neį­kur­din­tas ki­to­je šei­mo­je ar ko­kio­je ki­to­je ap­lin­ko­je,

Autor. nuotr.

Dėl per­tvar­kų Ven­to­je ne kar­tą lan­kė­si So­cia­li­nės ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos So­cia­li­nės ap­rėp­ties de­par­ta­men­to di­rek­to­rė Vio­le­ta To­lei­kie­nė. Ji at­sa­kė į „Šiaulių krašto“ klau­si­mus.

– Ar vi­suo­me­nė pa­si­ren­gu­si priim­ti į sa­vo ap­lin­ką nuo­la­ti­nius glo­bos įstai­gų gy­ven­to­jus?

– Gy­ven­ti taip – nau­ja pa­tir­tis. Bet pa­si­ren­gi­mas at­si­ran­da tik bū­nant kar­tu. Pa­si­reng­ti gy­ve­ni­mui kar­tu su vai­kais, ku­rie neį­ga­lūs, ar gy­ven­ti kai­my­nys­tė­je – čia bus pa­mo­kos, ku­rias mo­ky­si­mės drau­ge. Jie yra vai­kai, o ne kas nors ki­tas.

– Dar prieš per­tvar­ką at­lik­ta ap­klau­sa, kaip įvai­rių vi­suo­me­nės sluoks­nių at­sto­vai ver­ti­na glo­bos na­mų per­tvar­ką. Paaiš­kė­jo, kad la­biau­siai jai prie­ši­na­si glo­bos įstai­gų dar­buo­to­jai ir gy­ven­to­jai.

– Tai nor­ma­li reak­ci­ja. Bū­tent dar­buo­to­jai rea­liau­siai ga­li kves­tio­nuo­ti. Nes kiek­vie­nas po­ky­tis tu­ri sa­vy­je ne­ži­nią dėl ga­li­mų iš­šū­kių. To­dėl la­biau­siai ins­ti­tu­ci­ne veik­la už­sii­man­tys žmo­nės svars­to, ar ga­lės su­si­do­ro­ti.

Ta­čiau mi­nis­te­ri­ja da­rė veiks­mus, kad pa­žin­tų dar­buo­to­jus, at­ras­tų jų silp­nas vie­tas. At­ras­tų kom­pe­ten­ci­jos trū­ku­mą ir pa­dė­tų jį ma­žin­ti. To­dėl or­ga­ni­zuo­ja­mi mo­ky­mai, kad dar­buo­to­jai įgy­tų tų ži­nių ir ge­bė­ji­mų, ku­rie bus rei­ka­lin­gi po per­tvar­kos tei­kiant ki­tokias pa­slau­gas.

Pa­na­šu, kad ins­ti­tu­ci­nės glo­bos de­šimt­me­čių pa­tir­ties tu­rin­čių spe­cia­lis­tų nuo­mo­nės ne­pai­so­ma.

– Po mi­nis­te­ri­jos at­lik­tų dar­bų duo­me­nys pa­si­kei­tė. At­lik­tas kiek­vie­no dar­buo­to­jo ver­ti­ni­mas. Jo re­zul­ta­tai skel­bia, kad mo­ty­va­ci­ja yra la­bai di­de­lė. Jai pa­stip­rin­ti ne­rei­kia daug pa­stan­gų. Pa­reng­tas kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo pla­nas, bus or­ga­ni­zuo­ja­mi mo­ky­mai.

Žmo­nių, ku­rie ne­no­rė­tų ar ka­te­go­riš­kai prie­šin­tų­si per­tvar­kai te­su­da­ro iki 1 pro­cen­to ap­klaus­tų­ dar­buo­to­jų.

Ta­čiau yra abe­jo­nių dėl ge­bė­ji­mų – ar bend­ruo­me­nė pa­jėgs teik­ti pa­slau­gas, pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų są­ly­gų.

– Jei at­si­tik­tų taip, kad vi­suo­me­nė ne­priim­tų per­tvar­kos, kas ta­da lau­kia, ar glo­bos įstai­gos su­si­grą­žin­tų glo­bo­ti­nius?

– Gy­ve­ni­me bū­na, kad ne vi­si kai­my­nai su­ta­ria tar­pu­sa­vy­je, tad pa­na­šiai ga­li at­si­tik­ti kai­my­nys­tė­je at­si­ra­dus gy­ven­to­jams iš glo­bos įstai­gos. Ta­čiau pir­mo­ji pa­tir­tis Vil­niu­je, Ma­ri­jam­po­lė­je neat­ro­do pe­si­mis­ti­nė, nes ka­te­go­riš­kai prieš nu­ma­ty­tus kai­my­nus nu­si­tei­kę gy­ven­to­jai da­bar džiau­gia­si nau­jais kai­my­nais. Mū­sų vai­kai atei­na su pro­fe­sio­na­liais dar­buo­to­jais. Jie tam­pa net pa­vyz­džiu gre­ta gy­ve­nan­tiems tė­vams, blo­giau pri­žiū­rin­tiems sa­vo vai­kus.

– Kaip iš ins­ti­tu­ci­nės glo­bos į vi­suo­me­nę in­teg­ruo­ti da­bar­ti­niai ne­pil­na­me­čiai gy­vens, kai taps suau­gu­sie­ji?

– Bus at­si­žvel­gia­ma į jų ge­bė­ji­mo ly­gį. Jei iš­moks ama­to, dirbs dar­bą ir už­si­dirbs – tai ga­lės gy­ven­ti bu­te. Ko­kia da­lis su­si­da­rys – ne­prog­no­zuo­ja­ma.

Vis dėl­to kai ku­riems glo­bo­ti­niams per su­dė­tin­ga ga­li bū­ti gy­ven­ti vi­suo­me­nė­je, to­dėl ga­li tek­ti su­grįž­ti į glo­bos na­mus.

Vie­nas suau­gęs glo­bos įstai­gos glo­bo­ti­nis as­me­niš­kai man sa­kė: „Tik ne­leis­kit ma­nęs į lais­vę, nes aš su­pū­siu šiukš­ly­ne“.

Bet gal ta bai­mė dėl mi­tų? Kol neiš­ban­dy­tas ki­tas gy­ve­ni­mas.

– Ar ti­kė­ti­na, jog kol bus to­kių glo­bo­ti­nų žmo­nių, tuo už­sii­man­čios ins­ti­tu­ci­jos ne­bus pa­nai­kin­tos.

– Rei­kia at­min­ti, kad bu­tai neį­ga­liems glo­bos įstai­gų glo­bo­ti­niams yra šių įstai­gų pa­da­li­nys. Ku­ria­me dir­ba pro­fe­sio­na­lūs so­cia­li­niai dar­buo­to­jai.

Vis dėl­to įstai­gos ga­li keis­ti sa­vo veik­lą pa­gal bend­ruo­me­nė­je kin­tan­čius po­rei­kius. Mi­nis­te­ri­ja ma­to ne­ma­žą spekt­rą su ne­ga­lio­mis su­si­ju­sių po­rei­kių, ku­rie iki šiol nė­ra pil­nai pa­ten­kin­ti. To­dėl ga­li­ma iš­nau­do­ti pa­tal­pas ir kva­li­fi­kuo­tus dar­buo­to­jus.