KRETINGOJE KURIASI GRUPINIO GYVENIMO NAMAI
Kretingoje numatyta grupinio gyvenimo namų statyba – tai pirmasis žingsnis rajone pertvarkant institucinės globos sistemą. Grupinio gyvenimo namų gyventojai – su nežymia psichine negalia atrinkti žmonės, kuriems tereikia minimalios specialistų pagalbos jiems norint palaipsniui pradėti visavertį ir savarankišką gyvenimą.
Dabartinė tvarka neskatina savarankiškumo
Rima Narmontienė, Padvarių socialinės globos namų direktorė, kalbėjo, kad Grafų Tiškevičių gatvėje numatyta grupinio gyvenimo namų (GGN) statyba – pirmoji kregždė rajone vykdant socialinės globos pertvarką. Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje vis labiau įsibėgėjant šiai pertvarkai, Kretingos rajone taip pat atsiras dar ne vieni grupinio gyvenimo namai.
– Dėl nepaaiškinamų žmonių baimių, kurios, matyt, turi senas, dar iš sovietmečio ateinančias šaknis, GGN projektas Kretingoje buvo sutiktas su tam tikru nepasitikėjimu, priešprieša, – sakė R. Narmontienė: – Asmenys, parinkti gyvenimui naujose sąlygose, renkami labai atsakingai, be to, juos nuolat prižiūrės, į savarankišką gyvenimą padės žengti mūsų specialistai. Kita vertus, tie asmenys ne vieną dieną, ne vieną mėnesį gyvena Padvarių globos namuose – argi kas įvyko, ar Padvariuose dėl globos namų gyventojų tvyro baimė, nepasitikėjimas? – kalbėjo įstaigos vadovė.
Jos pavaduotoja socialiniams reikalams Rasa Domarkaitė išsamiau papasakojo apie GGN ypatumus:
– Dabartiniai socialinės globos namai ir gyvenimas juose paprastai jų gyventojų neskatina tapti savarankiškesniais, palaipsniui kuo daugiau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, būti jo dalimi. Globos namuose pasirūpinta maitinimu, švara ir tvarka, kitokia priežiūra, aplinkos atžvilgiu gyventojas gali būti visai pasyvus. Argi dėl to neprarandami socialiniai, savarankiškumo įgūdžiai? Grupinio gyvenimo namuose neįgaliesiems teikiama pagalba padedant integruotis į bendruomenę, ugdant socialinius įgūdžius ir gyvenant visavertį gyvenimą. Tokio tipo namuose žmogui užtikrinama savarankiškumo, saviraiškos, tobulėjimo laisvė, sudaromos sąlygos dienos užimtumui ar darbinei veiklai, – sakė R. Domarkaitė.
Sugrįžti kaip į tikrus namus
R. Narmontienė pridūrė, kad socialių darbuotojų pagalba GGN teikiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus asmens individualumą, jam bus padedama ne daugiau, negu jam pačiam tikrai to reikia:
– Žingsnis po žingsnio, palaipsniui siekiama vis didesnio savarankiškumo, kad būtų įgyjamas vis didesnis pasitikėjimas savimi, užmezgami nauji tvaresni socialiniai ryšiai. Noriu pabrėžti, kad pagalba teikiama tik tokiose srityse ar veiklose, kuriose žmogui jos tikrai reikia, pavyzdžiui, tvarkantis finansus, asmens higienos reikalus, vartojant medikamentus, įgyjant savitvarkos įgūdžių ir pan. Grupinio gyvenimo namų tikslas – orientuoti ir padėti asmeniui gyventi bendruomenėje kiek įmanoma savarankiškiau, – sakė R. Narmontienė.
Globos namų vadovės priminė dar vieną esminį GGN skirtumą: jų gyventojus prižiūrintys socialiniai darbuotojai turi pasirūpinti, kad šie asmenys dienos metu galėtų lankyti užimtumo įstaigas, socialines dirbtuves bei užsiimti kita veikla, atsižvelgiant į jų savarankiškumą. Į grupinio gyvenimo namus sugrįžtama būtent kaip į savo namus, kuriais pats rūpiniesi, prižiūri, tausoji.
Kuo pranašesni grupinio gyvenimo namai
Kodėl Lietuvai reikia GGN, kodėl nebetenkina globos namai? Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės globos įstaigų skyriaus vedėjas Darius Pauliukonis teigė, kad Europos Sąjungoje šimtai tūkstančių neįgaliųjų, turinčių nedideles psichinės sveikatos problemas, daugelį metų gyveno didelėse, atskirose ir dažnai atokiose vietose esančiose globos institucijose, kuriose žmonėms suteikiama globa, maistas ir pastogė. Tačiau dabartiniai duomenys rodo, kad jos negali užtikrinti konkrečiam asmeniui reikalingų paslaugų ir tinkamos paramos, siekiant įtraukti žmogų į visavertį bendruomenės gyvenimą. Institucijose gyvenantys asmenys dažnai neturi galimybės dalyvauti kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, negali naudotis bendro naudojimo paslaugomis, apsipirkti, keliauti viešuoju transportu, vykti į užimtumo veiklas, įsilieti į darbo rinką ir pan.
– Fizinė atskirtis, asmeninio gyvenimo, autonomijos ir pagarbos asmens neliečiamybei trūkumas gali pakenkti asmens emocinei ir socialinei raidai, gali sukelti įvairias psichines sveikatos problemas, įskaitant agresyvumą ir depresiją, taip pat gali įtakoti papildomų negalių atsiradimą, – aiškino D. Pauliukonis: – Perėjus prie bendruomeninio gyvenimo pastebimai pagerėja bendravimo, socialiniai, akademiniai įgūdžiai ir fizinis vystymasis. Savarankiškas gyvenimas – gyvenimas bendruomenėje, – reiškia, kad žmonės gali pasirinkti ir priimti sprendimus kur jiems gyventi, su kuo gyventi ir kaip organizuoti savo kasdienį gyvenimą, tai yra jie gali pagerinti savo gyvenimo kokybę.
Jis teigė, kad socialiniai darbuotojai ir medikai labai atsakingai ruošia ir atrenka asmenis, galinčius apsigyventi GGN.
– Yra parengta asmens poreikių vertinimo metodika, pagal kurią, atlikus asmens poreikių vertinimą, nustatoma, kurią susijusią su apgyvendinimu paslaugą skirti asmeniui. Taip pat iki apgyvendinant asmenį bendruomenėje atliekamas asmenų pagalbos, sveikatos ir saugumo, savipriežiūros gyvenamoje aplinkoje, socialinių ryšių bei kitų poreikių vertinimas. Taip pat turi būti paisoma asmens norų ar jis sutinka gyventi būtent ten, kur jam siūloma, – pasakojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas.
Pertvarkos žingsniai
Šiuo metu Lietuvoje veikia 30 socialinės globos namų, skirtų vaikams ir suaugusiems su proto ar psichikos negalia, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2016–2019 metais socialinės globos namai skirtingose Lietuvos savivaldybėse įsteigė 26 GGN, kuriuose apsigyveno 200 asmenų su negalia – 30 vaikų ir 170 suaugusių asmenų. Ministerijos turimais duomenimis, be šių paminėtų 26 GGN, šalyje įkurti dar 8 GGN, kurių steigėjai– savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos.
Institucinė globos namų pertvarka Lietuvoje pradėta 2014 metais. Ji skirta pereiti nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų dviem grupėms – neįgaliesiems, turintiems proto ar psichikos negalią, ir likusiems be tėvų globos vaikams.
Bendrai šia pertvarka siekiama sukurti kompleksiškai teikiamų paslaugų sistemą, kad būtų sudarytos galimybės kiekvienam vaikui, neįgaliajam ar jo šeimai gauti individualias paslaugas ir reikiamą pagalbą bendruomenėje, kiekvienam likusiam be tėvų globos vaikui augti saugioje ir jo raidai palankioje aplinkoje biologinėje, o jos nesant, įtėvių, globėjų šeimoje.
GGN gyventojai – draugiškiausi kaimynai
Ar visose savivaldybėse, kur jau veikia tokie namai, buvo gyventojų pasipriešinimas tokiai kaimynystei?
Bendruomenės nepasitenkinimas buvo kilęs Kauno mieste, Didvyžiuose, Marijampolėje, Visagine ir Žiežmariuose. Globos namų administracijos buvo susitikusios su vietos bendruomenėmis, kalbėjosi apie globos namų pertvarką, bendruomenės ir savivaldybių atstovai lankėsi kituose sėkmingai veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose, kur galėjo bendrauti su grupinio gyvenimo namų gyventojais, darbuotojais ir kaimynais.
Ministerijos žiniomis, gyventojams apsigyvenus grupinio gyvenimo namuose, nusiskundimų nebuvo. O grupinio gyvenimo namų gyventojai išrinkti draugiškiausiais kaimynais.
Globos namų pertvarkos akivaizdoje žmonės pamažu pradeda geriau suprasti ir įvertinti, kad neįgalieji yra visavertė visuomenės dalis. Neįgaliesiems vis labiau integruojantis į visuomenę, jiems tampant vis labiau matomiems, girdimiems, daugeliui žmonių kyla paprasti žmogiški klausimai: o kas gali būti garantuotas, kad jam pačiam niekada neprireiks grupinio gyvenimo namų? Kuris iš mūsų absoliučiai apsaugotas nuo netikėčiausių sveikatos sutrikimų, tarp jų – ir psichinės sveikatos?
Lina Gulbinė, Neįgaliųjų reikalų departamento programų stebėsenos ir kontrolės skyriaus patarėja, kėlė klausimą, aktualų daugumai mūsų:
– Neteisinga, kad tėvai augina savo vaikus iki senatvės, patys jau net nebeturėdami jėgų. Noriu, kad mano vaikas pats sau galėtų išsivirti arbatos ir ją gerti kada nori, o ne kada paduoda. Tikiuosi, kad jis galės gyventi grupinio gyvenimo namuose, o ne institucijoje, – sakė neįgaliųjų, turinčių proto ar psichikos negalią, ir jų šeimų ekspertė.
Laikraščio „Švyturys” inf.