KUR MOKYTIS KITOKIAM VAIKUI: ŠALIA MŪSŲ AR – UŽ SIENOS?

Šiaulietė Jurgita prisipažino visada galvojusi, kad „kitokios“ išvaizdos, elgesio, mąstymo vaikams, geriau mokytis atskirai. Bet suabejojo pamačiusi pamoką sūnaus klasėje. Septintokai aptarinėjo M. Haddon knygą „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, kurios herojus Kristoferis turi autizmo spektro sutrikimą. Vienas berniukas kalbėjo itin lėtai, sunkiai tardamas žodžius, užsikirsdamas. „Galvojau, klasė neištvers, pritrūks kantrybės klausytis. Priešingai, klasės draugai ne tik išklausė, bet ir pagyrė, kad šį kartą Julius aptarė net 3 veikėjo savybes, – stebėjosi Jurgita. – Vaikai puikiai suvokia ir gerbia kitoniškumą, vertina klasės draugo pažangą, o ne jo negalėjimą.“

Keiskime mąstymą

Baimės atsiranda dėl nežinojimo, dėl stigmų. Vieni tėvai baiminasi, kad jų vaikas pradės blogiau mokytis, patirs agresiją, suprastės mokymosi kokybė, jei klasėje bus kitoks vaikas. Netipinės raidos vaikų tėvai bijo, kad jų vaikas patirs patyčias dėl kitokios išvaizdos, elgesio keistenybių.

„Mūsų vaikai dažniausiai ugdomi Specialiojo ugdymo centre, Ringuvos specialiojoje ar Logopedinėje mokyklose. Viskas būtų gerai, šiose įstaigose puikiai vaikais pasirūpinama, – sakė Vilma Vaitkienė, Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos Šiaulių skyriaus koordinatorė. – Tačiau Dauno sindromą turintys vaikai linkę kopijuoti ir augdami su įprastos raidos vaikais žymiai daugiau pasiektų, taptų savarankiškesni. Bendrauti jiems naudinga. Jie mėgdžioja aplinką, kopijuodami mokosi, greičiau vystosi, socializuojasi. Be to, labai skirtingi sutrikimo lygiai, ir kai kurioms „saulytėms“ visai nedaug pagalbos tereikia. Bendrojo lavinimo mokykla jiems būtų idealiausia aplinka.“

„Specialioji mokykla nėra blogai, bet joje vaikas bendrauja tik su tokiais pačiais, jose elgiamasi globėjiškai, vaikai netenka galimybės priimti iššūkius, – sako Simona Artimavičiūtė-Šimkūnienė, neįgaliųjų, turinčių proto (ar )psichikos negalią, ir jų šeimų ekspertė. – Jei visokie vaikai mokytųsi kartu, jie lengviau integruotųsi visuomenėje.“

Bėda, kad vis dar trūksta kvalifikuotų pagalbos specialistų, asistentų, mokytojams nepakanka žinių apie negalias. Kad laimėtų visi, tereikia labai nedaug – pritaikyti mokyklos aplinką kitokiam vaikui, pavyzdžiui, emocines perkrovas patiriantiems vaikams reikalingi žaidimų ar sensoriniai kambariai, kur jie galėtų nusiraminti. Kartais nereikia daug išteklių, tik mokyklos viduje lanksčiau organizuoti darbą.

„Atskirdami kitokius vaikus, mes užkertame kelią jiems išaugti visaverčiais, aktyviais žmonėmis – užuot išugdę, sustipriname jų negalėjimą ir taip kuriame išlaikytinių sistemą, – konstatuoja ekspertė. – Šalyje dar nėra sisteminės politikos, kuri apjungtų sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos pastangas teikiamomis paslaugomis padėti netipinės raidos vaikus auginančioms šeimoms.“

Bendradarbiavimas – raktas į sėkmę

Šiaulių rajono Drąsučių mokykla išsiskiria tuo, kad bene pusė jos mokinių yra specialiųjų poreikių.

Daugiau nei 20 metų čia dirbanti logopedė, specialioji pedagogė metodininkė Idilija Labenskienė galėtų papasakoti ne vieną sėkmės istoriją, bet svarbiausia sėkme pedagogė laiko tai, kad beveik visi jos ugdytiniai įgijo profesiją, surado savo vietą gyvenime.

Nebeatskirsi, kad pagal pritaikytą ar individualizuotą programą mokėsi. Kai kas užsienyje dirba, daugelis jau savo šeimas sukūrę, augina vaikus. Mokykloje iš pagalbos specialistų ji tik viena: nei psichologo, nei socialinio darbuotojo, nei padėjėjo. Teko ir į psichiatrinę ligoninę vaikus guldyti, ir į priėmimo komisiją kartu su tėvais važiuoti.

Vaiko, ypač turinčio emocijų ir elgesio sutrikimų, savijauta ir pasiekimai labai daug priklauso nuo visos pedagogų komandos bendradarbiavimo, nuo gebėjimo susitarti su tėvais. Nuo santykio su mokytoju, su pagalbos specialistu priklauso, kaip vaikas integruosis į bendruomenę. „Kažkaip savaime išeina, – sako I. Labenskienė. – Nieko stebuklinga aš nedarau: pasikalbame nuoširdžiai, kiekvienam individualias užduotis, metodus pritaikau. Jie čia įvertinti jaučiasi, pagyrimų, sėkmės lipdukų gauna. Daug pas mus kalbamasi su vaikais po vieną ir su visa klase. Niekada nėra įžeidę, blogo žodžio pasakę.“

Šiuo metu Pedagoginė psichologinė tarnyba yra pateikusi išvadas dėl specialiųjų ugdymosi poreikių 41 mokiniui. Su nežymiu protiniu atsilikimu 6 mokiniai, su vidutiniu – 2. Panašių sutrikimų turintys paprastai mokomi specialiosiose mokyklose. Įvairių emocijų ir elgesio sutrikimų turinčių mokinių – 13. Be glaudaus visų grandžių – specialistų, mokytojų, administracijos ir tėvų – ryšio nebus rezultato. Mokytojai vaikus gerai pažįsta, individualizuoja darbą. Per pažinimą, per pojūčius bandoma ugdyti, visi integruojasi bendrojo lavinimo klasėse.

Ir drauge, ir atskirai

Kuršėnų Pavenčių mokykloje-daugiafunkciame centre šalia bendrojo lavinimo klasių veikia keturios specialiosios lavinamosios klasės. Ugdomosios veiklos jose vedamos atskirai, bet vaikai su kitais mokiniais susitinka valgykloje, mokyklos kieme, pagal galimybes dalyvauja šventėse, renginiuose. Vežimėlyje sėdintis ar keistus garsu leidžiantis vaikas čia nieko nestebina.

20 metų patirtį turinti specialioji pedagogė metodininkė Rita Kančauskienė dirba su specialiąja lavinamąja jungtine klase, kurioje mokosi 7 vaikai nuo 7 iki 12 metų. Jiems nustatytos kompleksinės negalės, žymus ar vidutinis intelekto sutrikimas, vienam iš jų – autizmo spektro sutrikimas. Kadangi sutrikimai ryškūs, yra 2 mokytojos padėjėjos. „Ugdymas jų ypatingas, bet kitose veiklose bandome dalyvauti, pavyzdžiui, neseniai drauge visi kūrėme tolerancijos šypseną, – kalbėjo R. Kančauskienė. – Savo aplinkoje mokiniai jaučiasi patogiai, jei bendravimas kitoje erdvėje suerzina, su padėjėja grįžta į klasę. Tipinės raidos vaikai yra pripratę, kitokie vaikai jų netrikdo, gal priešingai, daro geresnius, supratingesnius.“

Mes galime

„Visuomenės požiūris smarkiai keičiasi. Nesame pajutę, kad kas nors mus blogiau vertintų dėl to, kad dvylikametis sūnus Mykolas turi judėjimo negalią, – sakė Lina Bagdonienė. – Susibūrėme į asociaciją „Maži žingsneliai“, propaguojame pozityvų gyvenimo būdą.“ Kol buvo mažas, berniukas lankė vaikų darželį specialiojo ugdymo centre. Mama dėkinga psichologams, kurie rekomendavo mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, nes vaiko intelektas normalus. Svarstė, kas būtų geriau: pradinė, kur panašios sąlygos kaip darželyje, ar didelė progimnazija. Šiauliuose nė viena progimnazija neturi lifto, nėra pritaikyta vežimėliu judėti.

Vis dėlto pasirinko „Romuvos“ progimnaziją ir nenusivylė. Sūnui paskirtas asistentas, kurio pagalba labai reikalinga. Iš pradžių buvo nuogąstaujančių tėvų, kad negalią turinčiam vaikui reikės daug dėmesio, nukentės kitų mokinių ugdymo kokybė. Tačiau puiki pradinių klasių mokytoja Regina Keblienė suformavo pozityvų bendraklasių, jų tėvelių ir visos mokyklos bendruomenės požiūrį į Mykolą. „Nesumenkinu kitų mokytojų indėlio, tačiau Reginai tai buvo didžiausias iššūkis, jos pedagoginė patirtis ir žmogiškumas davė pradžią. Jai tikrai labai didelis dėkui už viską“, – kalbėjo Lina. Net sportinėse varžybose mokytoja rasdavo Mykolui tinkamą vaidmenį; negali bėgti – būsi teisėjas. 5, 6 klasėje atsirado šiek tiek sumaišties, nes fiziškai sunkoka pereiti iš vieno kabineto į kitą. Tėvai sūnui siūlė sanatorinę mokyklą, bet jis nesutinka. Jam „Romuvoje“ gerai.

Patyčių problema, pasak Linos, šiuo metu pernelyg sureikšminama: „Mes nesame perdėtai jautrūs ir taip auklėjame vaikus. Jeigu kas bėgdamas pro šalį netyčia stumtelėjo, ar tai patyčia?“ Mykolas puikiai pritampa, mamos teigimu, net per daug dėmesio gauna dėl savo negalios. Kitam vaikui reikia daug pastangų įdėti, kad būtų pastebėtas, o jis žinomas, jam ranką paspaudžia, pakalbina. Pasak mamos Linos, tai savotiška pridėtinė vertė, todėl ir atsakomybę turi jausti, kad pozityvų dėmesį išlaikytum.

Šioje mokykloje sėkmingai 8 klases baigė ir mokinys, turėjęs Aspergerio sindromą.

„Mes galime mokyti visus, – sakė Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos, „Romuvos“ progimnazijos, Šiaulių rajono Drąsučių mokyklos, Kuršėnų Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro vadovai. –Tokia yra mūsų mokyklos kultūra: prisiimame atsakomybę, nes kiekvieną kartą reikės individualaus supratimo, kokios konkrečios pagalbos šitam mokiniui reikia.“

„Šiaulių naujienų” inf.