MAŽO MIESTELIO GLOBĖJA SAVO GLOBOTINĘ VADINA DIEVO VAIKU
„Ji – Dievo vaikas“, – taip mūsų pokalbį pradeda Rūta, kalbėdama apie globotinę Eglę. Rūta yra mažo miestelio mokytoja, aktyvi bendruomenės narė, dailininkė. Kilusi iš daugiavaikės šeimos, pati užauginusi 3 vaikus. Gyvena nedideliame jaukiame šimtą metų skaičiuojančiame namelyje, kur vietos atsirado ir Eglei.
Eglė – šešiolikmetė paauglė, kurios nekamuoja paaugliški rūpesčiai, pirmosios meilės ar mažų mergaitiškų intrigų našta, tai – nuolat besišypsanti mergaitė, kuri yra kitokia. Kitokia, nes turi negalią.
Nedaug žmonių ryžtasi globoti paliktus vaikus, tai tiesa, dar mažiau žmonių imasi paauglių globos, o kiek atsiranda tokių, kurie priglaudžia ir suteikia namus neįgaliems vaikams, kurie nereikalingi net savo motinoms? Tokių žmonių mažuma.
– Rūta, papasakokite savo ir Eglės pažinties istoriją.
– Į mano atmintį yra įstrigę vieno studijų laikų draugo žodžiai. Tuomet aš buvau jauna Dailės akademijos studentė negalvojanti net apie šeimos kūrimą, o ką jau ten kalbėti apie globą. „Įdomu, koks jausmas užauginti svetimą vaiką“, – tuomet pasakė mano grupiokas. Tada nesureikšminau šios frazės, tačiau laikas nuo laiko ji vis iškildavo mano atmintyje. Kodėl nežinau, bet šiandien esu įsitikinus, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo.
Su Egle susipažinome prieš penkis metus pamokoje. Aš vedžiau dailės terapiją specialiųjų poreikių vaikams. Man tie vaikeliai tokie įdomūs pasirodė. Tuomet vienuolikmetė Eglė išsiskyrė iš visų: šviesiaplaukė, miela mergaitė. „Jos niekas nenori imti, mokytoja, paimkite ją jūs“, – paprašė jos klasiokai.
Aš pasižadėjau, kurį nors savaitgalį ją pasikviesti pas save paviešėti. Taip ir prasidėjo mūsų su Egle draugystė.
– Kaip ryžotės imtis ją globoti?
– Nereikėjo jokio ryžto. Aš, tiesiog, ilgai nespręsdama, su niekuo nepasitarusi ėmiau ją globoti. Pranešiau savo šeimai, kuri pritarė mano sprendimui ir palaikė jį, baigiau globėjų kursus ir tapau Eglės globėja. Kodėl ilgai negalvojau ir neskyriau daugiau laiko sprendimui priimti? Ogi todėl, kad žinojau, jeigu pradėsiu tartis su kitais, galvoti, svarstyti visus už ir prieš galiu pradėti abejoti. Žinojau, kad, tikrai, atsiras tie, kas bandys atkalbėti, pateiks argumentus, kurie sukels abejones. Kam to reikia? Aš tiksliai žinojau, kad noriu globoti Eglę.
Atsimenu, kaip mano dukra – Eglės bendraamžė, atėjo pas mane ryte ir susižavėjusi pasakė: „Mama, aš naktį pabudau, pažiūrėjau į Eglę, o ji miegodama šypsojosi.“ Eglė neturi pavydo jausmo, ji nesugeba kerštauti, apkalbėti, meluoti, net pykti kaip reikalas nemoka, nieko neplanuoja, tiesiog gyvena.
Kalbėdamasi su globėja sužinojau, kad Eglė neskiria metų laikų, neskaito, neskaičiuoja, valandų, taip pat nepažįsta. Tačiau, kaip mane nustebino ši mergaitė, kai susipažindama su manimi ištiesė ranką, ryžtingai paspaudė manąją ir pasakė:
– Eglė, malonu.
– Rūta, ką įnešė Eglė į jūsų šeimą, o gal ko išmokė?
– Kaip keistai neskambėtų, šis vaikas atnešė į mūsų namus daug linksmumo, suvokimo, kad reikia gyventi čia ir dabar. Ji labai miela, myli gyvūnus, už tai namuose šmirinėja šuo ir dvi katės – Eglės numylėtiniai. Ji nori visiems padėti, žinoma, ne visada išeina. Labai noriai dulkių siurbliu siurbia kilimą, tai – jos pareiga namuose. Aišku, ją visuomet reikia prižiūrėti, negalima palikti vienos, tačiau tai dar labiau stiprina mūsų ryšį.
Būna ir juokingų istorijų. Kartą sėdime visa šeima prie stalo, Eglė pažiūri per langą ir sako: „Atvažiavo dvi dėdės ir du tetos“. Taip miela ir juokinga pasidarė, mes juokiamės, giriam ją, o ji taip pat džiūgauja, kad visiems linksma. Kažkurį rytą paklausiu šeimynykščių kiek valandų, kaip tyčia nė vienas neturi laikrodžio, o Egle išpoškina: „ 17 valandų, 40 minučių“. Ji gi nepažįsta valandų, nei skaičių, bet nori padėti, ir vėl taip smagu pasidaro nuo jos gerumo.
– Egle, ką tu labiausiai mėgsti veikti?
– Maudytis ir keliauti.
Rūta priduria:
– Mes kasmet nuvažiuojame prie jūros. Aš dainuoju etnografiniame ansamblyje, o ji visuomet drauge dalyvauja repeticijose ir į koncertus kartu važiuojame. Buvome Italijoje, Eglė matė Pompėją, o kitą kartą ir Lenkiją drauge aplankėm.
– Rūta, kaip jūs matote Eglės ateitį?
– Eglė lanko pamokas, taip pat mokosi amatų, mezga, šaliką ar net kojines numegzti gali. Galimas daiktas, kad dar truputį pasimokiusi taps amatininke. Ji noriai imasi veiklų. Va, neseniai pirmosios komunijos priėjo. Atsakingai išmoko visus poterius. Labai norėjo atrodyti per pirmosios komunijos iškilmes kaip princesė.
Eglė parodė tos iškilmingos dienos nuotraukas: balta suknele, ilgus šviesius plauku puošia gėlių vainikas, ji atrodė, kaip princesė. Mergaitės svajonė išsipildė.
– Rūta, ką patartumėte žmonėms norintiems globoti neįgalų vaiką, tačiau vis dar svarstantiems, ar verta tai daryti?
– Globokite! Ir ilgai negalvokite. Jūs net neįsivaizduojate, kiek dovanų ir pamokų atneš šis vaikas. Jis padarys jus ir aplinkinius geresniais.