MAŽUOSE BENDRUOMENINIUOSE GLOBOS NAMUOSE APSIGYVENUSI MERGAITĖ: DABAR AŠ GYVENU KAIP NORMALUS VAIKAS

Net 93 proc. apklaustų vaikų, persikėlusių į mažus bendruomeninius vaikų globos namus iš didesnių institucinių ar kitų namų, teigia esantys patenkinti. Vaikams labiausiai patinka, kad naujuose namuose patys gali spręsti, ką jiems valgyti, atsirado daugiau ramybės ir privatumo, galima ilgiau pamiegoti, esant mažiau žmonių bendravimas tarp vaikų arba vaikų ir suaugusiųjų tapo šiltesnis, galima atsivesti į svečius draugų, o vaikų savijauta pastebimai pagerėjo.

„Viskas pagerėjo, nes aš dabar gyvenu kaip normalus vaikas, o ne kaip vaiknaminė“, – sakė viena mergaitė.

Tokie rezultatai buvo gauti atlikus pirmojo Institucinės globos pertvarkos etapo vertinimą: tyrimo išvadoms suformuoti buvo apklausti 205 vaikai, ne mažiau kaip pusę metų gyvenantys bendruomeniniuose vaikų globos namuose, paimti 30-ies socialinių darbuotojų interviu. Vaikų gyvenimo kokybė vertinta ir paprašius jų užpildyti anketas, taip pat pasiremta 30-ies tyrimą atliekančių vertintojų nuomone stebint vaikus jiems įprastoje gyvenamojoje aplinkoje.

Visi tyrimo duomenys buvo surinkti 2019 m. lapkričio 16 d. – 2020 m. sausio 10 d. laikotarpiu. Tyrimą atliko viešosios politikos ir ekonomikos tyrimų bendrovė „BGI Consulting“ kartu su partneriu „Contextus“.

Pertvarka trumpai: kas tai?

Lietuva žingsnis po žingsnio mažina vaikų skaičių globos institucijose ir atsisako didelių vaikų globos namų.

Pirmiausia stengiamasi apriboti vaikų patekimą į globą plėtojant paslaugas, stiprinant darbą su šeimomis, kurios atsiduria krizėje ar sudėtingoje situacijoje. Jeigu vaikas vis tik netenka tėvų globos, stengiamasi atsiremti į giminaičių, globėjų pagalbą.

Tuo tarpu dideli globos namai pertvarkomi į mažus šeimos tipo namus, kuriuose vaikai gali gyventi jaukiau ir šeimyniškiau.

Paprastai bendruomeniniuose globos namuose gyvena iki 8 vaikų, jais rūpinasi socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai. Kai vaikų yra mažiau, susidaro palanki terpė artimesniems pačių vaikų bei vaikų ir suaugusių ryšiams, atsiranda galimybė individualiam šeimyniškam bendravimui.

Ką apie gyvenimą bendruomeniniuose namuose sako patys vaikai?

Iš visų 205 apklaustų vaikų, 190 (93 proc.) teigė, kad jiems patinka gyventi bendruomeniniuose globos namuose. Vaikai sako, kad bendruomeniniai globos namai yra jaukūs, primena namus, o ne įstaigą. Pasak tyrėjų, dažniausiai vaikai savo jauseną apsigyvenus bendruomeniniuose globos namuose apibūdino taip: „Čia – kaip šeima, bendrai viską darom“, „Gerai, kaip namie“, „Patinka, čia ramiau ir yra valgyt“, „Kažkaip saugiau jaučiuosi“, „Čia kiekvienas vaikas kiekvieną prilaiko – kaip vienas kumštis“, „Patinka čia viskas“.

Atsakydami, kad bendruomeniniai vaikų globos namai nepatinka, vaikai skundėsi per dideliu nuotoliu nuo draugų ir miesto, minėjo, kad skriaudžia kiti vaikai, jautė tėvų trūkumą, viskas buvo atsibodę.

TRYS GERI DALYKAI. Paprašyti išvardinti tris gerus dalykus, vaikai pirmiausia mini, kad čia mažiau triukšmo, daugiau ramybės ir galima valgyti, ką nori, net ledus. Dažnai vaikai sako, kad maistas yra skanesnis, vaikams svarbu, kad patys gali spręsti, kada ir ką valgyti, didesni vaikai patys gaminasi maistą.

Kitas svarbus geras dalykas – naujųjų namų jaukumas, šeimyniškumas. Dažnai vaikai nurodo, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose yra jaukiau, gyvenimo sąlygos yra geros: „Jaučiuosi kaip namuose“, „Turiu savo kambarį“, „Galiu ilgiau miegot“, „Ramiau, daugiau laiko sau ir draugams“.

Dažnai vaikai džiaugiasi, kad auklėtojos yra geros, rūpestingos, skiria daugiau dėmesio, vaikai geriau su jomis sutaria, gali išsikalbėti. Tarpusavio santykiai dažnai yra įvardinami kaip geri: „Visi draugiški, šilti“, „Atsirado daugiau bendravimo tarpusavyje“, „Daugiau abipusio pasitikėjimo“, „Čia – kaip šeima“, „Sugyvenam kaip šeima“.

Kaip privalumą ne vienas vaikas nurodo, kad gyvena kartu su sese ar broliu. Dar vienas svarbus pasitenkinimo gyvenimu bendruomeniniuose namuose veiksnys – kad čia daugiau laisvės ir savarankiškumo. Vaikai sako: „Čia galiu bet kada išeiti“, „Galiu po kaimą dviračiu važinėti“, „Galim dažniau į lauką išeit“, „Pažaist futbolą“, „Patys viską daromės“, „Gali išmokt daugiau visko“, „Yra kišenpinigiai“, „Galim apsipirkti“, „Vadovaujamės mūsų pačių sugalvotomis taisyklėmis“.

Keletas globotinių kaip svarbų gerą dalyką, nutikusį persikėlus į bendruomeninius namus, nurodo pagerėjusią savo savijautą: „Geriau jaučiuosi“, „Nebesimušu“, „Mažiau vidinės įtampos“, „Tapau atviresnė“, „Pasijutau, kad galiu gyventi ir turiu, kur grįžti“. Tarp gerų dalykų, nutikusių persikėlus, vaiki pamini ir su bendruomenine aplinka susijusius veiksnius: „Arčiau mokykla“, „Patinka mokykla“, „Susiradau naujų draugų“, „Būna visokios šventės, kuriose mes dalyvaujame“, „Geri kaimynai“.

TRYS BLOGI DALYKAI. Tyrėjams pasiteiravus trijų blogų dalykų, kurie atsirado persikrausčius, dažniau vaikai sakė: „Nieko“, „Nėra tokių“. Tokie atsakymai būdingi pusei visų apklaustųjų.

Išsakantys konkrečius nusiskundimus vaikai dažniausiai pamini rutinos pasikeitimus ir mėgstamų veiklų praradimą: „Daugiau darbų patiems čia tenka daryti“, „Toliau nuo mokyklos“, „Trūksta vietos“, „Nėra, ką veikti“.

Kai kurie vaikai pamini, kad persikėlę prarado galimybę užsiimti mėgstamais dalykais: „Mažiau galimybių sportuoti“, „Nėra sporto salės, pianino“. Antra svarbi nusivylimo priežastis – draugų praradimas ir pasitaikantys konfliktiški santykiai su auklėtojomis bei kitais vaikais.

Apie patyčias ir skriaudimą kalba 5 vaikai iš 205. Pavieniai vaikai kaip nepasitenkinimo priežastį nurodo buitinius nepatogumus, kad šalta, drėgna, toli važinėti.

RYŠIAI SU SUAUGUSIAIS. Labai svarbu, kad iš 205 apklaustų vaikų, didžioji dalis (89 proc.) yra prisirišę prie bent vieno suaugusio asmens arba pačiuose bendruomeniniuose globos namuose, arba už jų ribų. 16 proc. vaikų yra prisirišę prie suaugusio brolio ar sesers, 13 proc. – prie tėvų, 5 proc. – prie kitų giminaičių, 9 proc. – prie globėjų, krikštamotės ar panašiai, o 46 proc. – prie bendruomeninių globos namų darbuotojų.

Patys vaikai sako, kad persikėlus į bendruomeninius vaikų globos namus jų santykiai su socialiniais darbuotojais labai pagerėjo, pagerėjo ar greičiau pagerėjo. Taip mano 150 vaikų iš 199 – šis klausimas anketoje buvo užduotas tik mokyklinio amžiaus vaikams, todėl bendra imtis mažesnė. Dar 39 vaikai manė, kad santykiai nepasikeitė, o kad greičiau pablogėjo, pablogėjo ar labai pablogėjo sakė 10 vaikų.

Iš vaikų argumentų akivaizdu, jog bendruomeniniuose globos namuose atsirado daugiau terpės bendravimui, ryšio mezgimui.

Vaikai sako: „Pagerėjo. Daugiau gerumo. Artimiau bendraujam“, „Daug kalbamės, pasišnekam. Padaro valgyt. Pagelbėja pamokas ruošiant“, „Dabar sutariu geriau, nes čia yra mažiau vaikų, gaunu daugiau dėmesio iš darbuotojų“.

„Aš kol gyvenau (instituciniuose globos namuose), su jais nebendraudavau ir nesiskaitydavau. Paprasčiausiai, iš tikrųjų, labai mažai bendraudavau, neatsiskleisdavau, dėl to man jiems ir padėt iš viso net nerūpėdavo. Svarbiausia – atsikeli, susiruoši, pavalgai ir išeini. Grįžti kitos dienos vakare arba dar kažką. O čia kiekvienam darbuotojui rūpi, kaip tau sekasi, kaip tavo diena praėjo, kokia nuotaika net yra. Pastebi, kada tau blogai“, – pasakoja vienas vaikas.

Tyrėjų nuomone, vaikų santykiai su socialiniais darbuotojais pagerėjo daugiausia dėl to, kad kiekvienas vaikas bendruomeniniuose namuose turi galimybę gauti daugiau asmeninio darbuotojo dėmesio, rūpesčio, daugiau išsikalbėti asmeniškai.

SANTYKIAI SU DRAUGAIS. 96 proc. vaikų turi geriausią draugą ar draugę: dažniausiai tai mokyklos draugai, broliai, seserys ar kiti tų pačių bendruomeninių globos namų vaikai.

Klausiami, kaip pasikeitė santykiai su kitais vaikais persikėlus iš ankstesnės gyvenamosios vietos į bendruomeninius globos namus, 132 vaikai iš 199 sakė, kad santykiai su bendraamžiais labai pagerėjo, pagerėjo ar greičiau pagerėjo, 50 – manė, kad nepasikeitė, ir 17 sakė, kad santykiai su kitais vaikais greičiau pablogėjo, pablogėjo ar labai pablogėjo.

Santykiai tarp kartu gyvenančių vaikų pagerėjo daugiausia dėl to, jog bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena mažiau vaikų, ramiau, tad santykiai su kitais vaikais tampa artimesni. Taip pat svarbi priežastis – vaikai bendruomeniniuose globos namuose dažnai gyvena kartu su sese ar broliu, todėl santykiai artimoje aplinkoje vertinami kaip geresni.

Santykių pablogėjimą vaikai aiškino nesutarimais tarp vaikų, pasitaikančiomis muštynėmis ar patyčiomis bei skirtingu amžiumi, kai vyresniems vaikams neįdomu bendrauti su jaunesniais, ar atvirkščiai.

Santykiai su draugais už globos namų ribų persikėlus taip pat keitėsi – kai kurie ankstesni draugai atitolo, atsirado naujų draugų. Daugiausia draugų vaikai susiranda naujoje mokykloje, būreliuose, kieme.

Bendruomeniniuose globos namuose, skirtingai nei didelėse institucijose, skatinamas draugų svečiavimasis: globojamų vaikų draugams leidžiama nakvoti, vyksta „pižamų vakarėliai“, patiems globotiniams irgi leidžiama likti nakvynei pas draugus, jei tai suderinta su jų tėvais. Tiesa, socialiniai darbuotojai nurodė atvejų, kai vaikų draugų tėvai savo atžaloms neleidžia bendrauti su globotiniais, nesutinka priimti namuose dėl neigiamų nuostatų.

Ką apie vaikus pastebi socialiniai darbuotojai?

Vaikais bendruomeniniuose globos namuose besirūpinantys socialiniai darbuotojai taip pat pastebi teigiamus pokyčius vaikų gyvenime. Vienas svarbiausių dalykų vaikams, anot jų, savų namų jausmas, atsakomybė už juos, taip pat tas paprastas faktas, jog ant jų nekaba iškaba „globos namai“. Vaikai nenori būti išskiriami, nes bijo patirti patyčias mokykloje, tarp draugų.

Vienas socialinis darbuotojas sako, kad vaikai bendruomeninius namus „vadina namais ir jaučia, kad čia yra jų namai – saugo ir tausoja daiktus, baldus, nelaužo (ko nedarydavo instituciniuose globos namuose), nesako, kad yra „globiniai“.

„Buitine prasme sąlygos ypatingai nepasikeitė, tik tiek, kad pasikeitė vaikų savijauta. Nebeliko jokios globos namų iškabos. Pati pagrindinė esmė yra ta, kad vaikai gyvena savo namuose, o ne įstaigoje“, –  sako kitas apklaustas socialinis darbuotojas.

Dar vienas socialinis darbuotojas akcentavo jaukumą, laisvę ir savarankiškumą: „Vertinu teigiamai. Kambariuose gyvena po du (anksčiau po aštuonis gyveno). Turi savo erdvę, gali pasipuošti, kaip nori. Gali gulėti vonioje, kiek nori. Gali bet kada valgyti. Nuo šešiolikos metų patys eina registruotis pas gydytojus“.

Pasak vieno darbuotojo, vienas vaikinas anksčiau institucinę įstaigą vadino „baze“, o bendruomeninius globos namus – „savo namais“.

Darbuotojai taip pat pastebi, kad vaikų persikėlimas į bendruomeninius globos namus santykius su biologinės šeimos nariais paveikė teigiamai, naujovė sužadino tėvų, jeigu tokie yra, susidomėjimą, todėl jie dažniau pradėjo lankyti vaikus, bet po pradinio susidomėjimo tėvų lankymosi banga nuslūgo. Pastebima, kad lankymas labiausiai priklauso nuo atstumo – kuo bendruomeniniai vaikų globos namai arčiau tėvų namų, tuo lankymas dažnesnis, ir, atvirkščiai.

Dauguma apklaustų vaikų lanko bendrojo ugdymo mokyklą, bet ne visiems jiems pakanka motyvacijos mokytis. Socialinių darbuotojų vertinimu, apie 57 proc. vaikų mokymosi motyvacija yra gera, deja, kitiems vaikams motyvacijos stinga. Apie dešimtadalis vaikų mokykloje patiria patyčių dėl socialinio statuso ir globos namų auklėtinio etiketės. Patys vaikai retai mini, kad juos užstotų mokytojai. Tyrėjų nuomone, patyčios mokykloje kai kuriais atvejais gali būti mokyklos nelankymo priežastis. Pagal pateiktus duomenis, iš 199 mokyklinio amžiaus vaikų, reguliariai mokyklos nelanko 31 vaikas, bet 167 vaikų lankymas yra geras, o vienas vaikas į klausimą neatsakė.

Socialinių darbuotojų vertinimu, persikėlę į bendruomeninius globos namus vaikai tapo savarankiškesni, tvarkingesni, patys yra linkę pirkti maistą, gaminti valgį, skalbti ir atlikti kitus buities darbus. Tik du iš visų apklaustų socialinių darbuotojų skundėsi vaikų motyvacijos stoka buities darbams, nes instituciniuose globos namuose viskas buvo atliekama už juos, visi kiti minėjo žymiai pagerėjusią situaciją.

Pasak darbuotojų, pasikeitė ir vaikų savikontrolės bei emocijų valdymo įgūdžiai: 74 proc. atvejų jie pagerėjo, 5 proc. – pablogėjo ir 21 proc. atvejų nepasikeitė. Tai siejama su ramesne, psichologiškai saugesne aplinka, išaugusiu vaikų pasitikėjimu savimi. Vis tik socialiniai darbuotojai mano, kad vaikams reiktų daugiau psichologo pagalbos stiprinant savivertę, pasitikėjimą savimi, o mokykloje ar kitose institucijose ši paslauga nėra itin prieinama. Nemažai vaikų taip pat reikia pagalbos ruošiant pamokas, tačiau kai kuriais atvejais darbuotojai neturi galimybių padėti visiškai visiems vaikams.

Kaip sekasi sutarti su bendruomene?

Nors nuostatos visuomenėje į globojamus vaikus, pasak socialinių darbuotojų, yra arba persmelktos gailesčiu, arba kaltinančios, bet, regis, santykiai su kaimynais klostosi teigiama linkme. Trys ketvirtadaliai vaikų kaimynų požiūrį įvardija kaip labai draugišką, draugišką ar greičiau draugišką.

Žinoma, vaikai pasakoja ir apie iškylančius sunkumus. Pavyzdžiui, vaikams nepatinka, jei kaimynai jiems per daug „aiškina“, kartais nesutariama dėl vaikų klausomos muzikos garso, keliamo triukšmo, bet iš esmės bendruomeninių vaikų globos namų vaikai jaučiasi priimti.

Panašiai situaciją vertina ir socialiniai darbuotojai. Jų manymu, kai kur iš pradžių jautėsi kaimynų atsargumas, bet vėliau požiūris tapo kur kas pozityvesnis: „Pradžioje kaimynai buvo priešiškai nusiteikę. Dabar geranoriški“, „Pradžioje kyla – nežino, kas tai yra, įtarūs žvilgsniai. Adaptacija truko apie 6 mėnesius, bet dabar viskas gerai“, „Iš pradžių teko susidurti su neigiamu visuomenės požiūriu į vaikus iki tol, kol jie pabendravo su vaikais ir pamatė, kad jie yra geri ir mandagūs“.

Ką reikėtų tobulinti?

Patį pertvarkos procesą dauguma apklaustų socialinių darbuotojų, kurie dirba su vaikais bendruomeniniuose globos namuose, vertina teigiamai. Pasak jų, kai kartu gyvena mažiau vaikų, lengviau megzti ryšį, pasikeitė vaikų elgesys, kalbos būdas, vaikai ėmė elgtis vieni su kitais kaip su šeimos nariais, pradėjo saugoti gyvenamąją aplinką.

„Perėjimą nuo institucinių globos namų prie bendruomeninių aš vertinu labai teigiamai. Nors iš pradžių priešinausi ir nenorėjau tokio pokyčio, dabar suvokiu jo naudą. Dabar vaikų ir darbuotojų bendravimas – visiškai kitoks. Ką jau kalbėti apie patį namų jaukumą. Vaikai tapo savarankiškesni ir atsakingesni. Dabar jie labiau vienas kitą prižiūri ir labiau vienas kitu rūpinasi. Žinot, anksčiau ėjau į darbą, o dabar ir savo namų važiuoju į kitus savo namus“, – svarstė viena socialinė darbuotoja.

Tačiau tiesioginis darbas su vaikais, kasdienis susidūrimas su problemomis parodo ir tai, ką būtų galima tobulinti. Pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai siūlo mažinti vaikų skaičių vienuose bendruomeniniuose globos namuose nuo 8 iki 6, įdarbinti bent du darbuotojus dienos metu, pritraukti darbui daugiau vyrų, kurie galėtų rodyti pavyzdį berniukams, atsisakyti ribojimų dėl cukraus ir riebalų vartojimo vaikų racione, suteikti bendruomeniniams globos namams po automobilį, atsisakyti dokumentų, įvairių patikrinimų.