NEĮGALUS VAIKAS MOKYKLOJE: IŠSIGĄSTI AR SUPRASTI?

Vilnietė Simona atsimena, kad prieš keliolika metų jos mokykloje mokėsi berniukas, iš kurio daug kas šaipėsi. Ir ji apie jį buvo neigiamos nuomonės, nes jis vaikščiodavo vienas, būdavo susigūžęs, nepalaikė akių kontakto, atrodė kažkoks kitoks.

Neseniai Simona perskaitė straipsnį apie tą vaikiną, kuris užaugęs tapo programuotoju, ir sužinojo, kad jis turi Aspergerio sindromą (autizmo spektro sutrikimą).

„Perskaičius straipsnį man pasidarė labai pikta ir dėl savo, ir dėl mokyklos administracijos elgesio. Juk jei socialinė darbuotoja ar mokyklos psichologai mums būtų paaiškinę, kad šis vaikas turi raidos ypatumą, pasakę, koks jis ypatingas, manau, mes tikrai būtume tai supratę, su juo draugavę ir kitiems neleidę iš jo šaipytis“, – sakė Simona Artimavičiūtė-Šimkūnienė.

Padės nuoširdumas

Ši pašnekovė dabar dirba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje neįgaliųjų, turinčių proto ir (ar) psichikos negalią, ir jų šeimų srities eksperte. Dabar ji visų mokyklų administracijas bei negalią turinčių vaikų tėvus ragina būti atvirus vieni kitiems.

Juk jei tėvai pedagogams atvirai papasakos, kuo jų vaikas ypatingas, kokios jo stipriosios ir silpnosios savybės, o pedagogai pasidomės konkretaus sindromo subtilumais, pristatys mokinį klasės draugams ir patars, kaip geriau su juo sutarti, tikėtina, kad kiti vaikai neįgalųjį ne tik priims, bet prireikus net pagelbės.

„Dabar daug kalbama apie tai, kad neįgaliųjų integracijos į mokyklas programoms trūksta lėšų. Bet gal labiau trūksta ne jų, o noro? Daug reikštų specialiųjų pedagogų ar kitų specialistų, kurių mokyklos turi (o jei neturi, gali išsireikalauti), pokalbiai su vaikais. Jiems reikėtų kalbėti, kad visi vaikai skirtingi, kad negalia ar sutrikimas nėra nuosprendis, kad mūsų skirtumuose yra labai daug grožio, tai padeda mums būti empatiškiems ir užmegzti pasitikėjimu, pagarba grįstus santykius. Visi esame nuostabūs, bet kartais reikia kitų pagalbos, kad galėtume tai pamatyti. Tokie pokalbiai nieko nekainuoja, o yra tikrai veiksmingi“, – sakė S.Artimavičiūtė-Šimkūnienė.

Tėvai – sąmoningi

Vilnietės Neringos Navikaitės pavyzdys parodė, kad vaikui, turinčiam Downo sindromą, pritapti paprastoje ugdymo įstaigoje tikrai įmanoma. Mama pasakoja skambinusi į ne vieną mokyklą, tačiau visose išgirdusi, kad vaikų su Downo sindromu jos nepriima. Laimei, galiausiai Vilniaus „Žiburio“ pradinėje mokykloje jai pasakė, kad priima visus, kuriems priklauso pagal gyvenamąją vietą.

Rugsėjo pirmosios šventėje mama stovėjo su ašaromis akyse nerimaudama, kaipgi jos dukrelei Rugilei seksis. Mokyklos direktorė jai pasakė: „Pažiūrėkite, juk ji čia puikiai jaučiasi“, ir mamai iš karto tapo lengviau. Ji labai džiaugiasi, kad dukros mokytoja išmintinga, o klasės draugų tėvai – sąmoningi.

Klasės bendruomenei Neringa mokslo metų pradžioje surengė susitikimą, kurio metu daugiau papasakojo apie Downo sindromą ir apie pačią Rugilę – kaip ji augo, ką moka ir ko ne. Pridūrė, kad tyrimai rodo, jog tokie vaikučiai moko įprastos raidos bendraamžius jautrumo ir empatijos, o jų intelekto koeficientas – aukštesnis. Vaikų tėvai apie Rugilės ypatumus papasakojo atžaloms, ir mergaitei klasėje pritapti buvo visai nesunku.

Dabar Rugilė lanko ketvirtą klasę, mokykloje puikiai jaučiasi, turi geriausią draugę, kuri prireikus jai padeda.

Daug lemia nusiteikimas

Erika Stočkuvė iš Jiezno turėjo rūpesčių ieškodama, kur į parengiamąją grupę leisti sunkiai vaikštančią savo dukrytę Saulėją. Mergaitė vaikšto tik prilaikoma už rankos ar laikydamasi už baldų. Keliose vietose išgirdo, kad tokiam vaikui paprastoje mokykloje bus per sunku, kol galiausiai Stakliškių gimnazijos direktorius optimistiškai pasakė: „Žinoma, priimsim, ir viskas bus gerai!“

Saulėjos mama neabejoja, kad labai daug priklauso nuo mokyklos mikroklimato. Kai įstaigos vadovai nusiteikę, kad tokie vaikai – normali kolektyvo dalis, tai ir pedagogai, ir visa mokyklos bendruomenė nusiteikia taip pat.

„Žinau, kad Stakliškių gimnazijoje yra ir daugiau ypatingų vaikučių, o personalas sako, kad tuos vaikučius pažinę juos supranta ir išmoksta prie jų prisitaikyti. Juk žmonėms prie ypatingųjų prisitaikyti daug paprasčiau nei atvirkščiai. Saulėja labai myli ir savo mokytoją Liną, ir asistentę, klasėje turi draugų ir netgi mėgsta jiems pavadovauti. Direktorius sako, kad nieko tokio, jog ji nevaikšto, svarbiausia – kad nori būti kolektyve ir mokytis“, – pasakojo mama.

Mokytis gali visi

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje Vilniuje neretas vaizdas: per pertrauką keli vaikai stumia vežimėlį su nevaikštančiu klasės draugu, padeda jam persirengti, susikrauti reikmenis. Šiuo metu gimnazijoje kartu su sveikaisiais mokosi 95 specialiųjų ugdymo poreikių turintys vaikai, pradedant visai nežymiais ir baigiant sunkiais intelekto, elgesio ir emociniais, fiziniais sutrikimais ar kompleksine negalia.

Gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė sakė: „Neskirstome vaikų į turinčius negalią ir sveikus – jie visi lygūs ir turi teisę mokytis. Juk nesakome, kad turintieji raudonus plaukus mokytis gali, o juodaplaukiai – ne, tad ir su kitomis savybėmis yra taip pat.“

Nuo pat pirmos klasės mokytojai vaikams aiškina, kad žmonių būna įvairių, kad visai normalu, jei kažkuris vaikas nevaikšto ar jo eisena specifinė dėl cerebrinio paralyžiaus. Trečiokai ar ketvirtokai savo klasės draugų išskirtinumo jau nė nepastebi. Mokinių tėvai dažniausiai šią gimnaziją renkasi tikslingai, jau žinodami, kad ji katalikiška ir atspindinti žmonių įvairovę.

Tik jei į mokyklos bendruomenę įsilieja vyresnis vaikas, tarkime, šeštokas ar septintokas, jis pradžioje labai nustemba atsidūręs neįprastoje aplinkoje.

Yra buvę ir keletas atvejų, kai sveikieji mokiniai iš šios mokyklos išėjo teigdami, kad jiems buvo per sunku šalia savęs nuolat matyti likimo nuskriaustus bendraamžius, kuriems niekuo negali padėti.

Visi pašnekovai sutaria, kad jei į ypatingus vaikus ugdymo įstaigose bus žvelgiama be išankstinių neigiamų nuostatų, jei pedagogai stengsis juos suprasti ir priimti, o mokiniams skleis žinią, kad visi esame skirtingi, bet vienodai šaunūs, tai vaikams suteiks papildomų galimybių ugdyti savo vertybes.

Peršasi išvada, kad jei būtų daugiau tokių mokyklų kaip Palaimintojo T.Matulionio gimnazija, išsipildytų Vytauto Didžiojo universiteto prof. Juozo Ruškaus noras, kad pažangioje valstybėje neįgalieji turėtų būti kartu su visais visur: švietimo, kultūros srityse, darbo rinkoje. Anot jo, tik turi būti specialiųjų priemonių, kurios sudarytų tinkamas sąlygas neįgaliesiems, ir griautų jiems kylančias kliūtis.

„Sostinės” inf.