Savarankiško gyvenimo namų gyventojai: jaučiamės kaip didelėje šeimoje

Prieš penkerius metus Naujojoje Vilnioje įkurtuose „Savuose namuose“ gyvena beveik trys dešimtys psichikos negalią turinčių žmonių. Jie sako, kad kartu su savarankiško gyvenimo namų darbuotojais jaučiasi tarsi viena didelė ir draugiška šeima.

Savarankiško gyvenimo namuose yra 23 kambariai, 5 iš jų – dviviečiai. Juose gyvena 28 suaugę žmonės ir vienas vaikas.

Savarankiško gyvenimo namai – tai tarpinė stotelė, kur psichikos negalią turintiems žmonėms padedama atsistoti ant kojų, atsigauti po gydymo ar globos įstaigų, sudėtingų gyvenimo situacijų. „Džiaugiamės savo gyventojus išleisdami į savarankišką gyvenimą. Liūdna, kai tenka išlydėti į socialinės globos įstaigas. Tačiau psichikos sutrikimai – neprognozuojami, kartais žmogaus būklė prastėja itin sparčiai. Jei matome, kad žmogus nesugeba gyventi su tokia priežiūra, kokią siūlome, jei jam visą parą reikia gydytojo, slaugytojo, tvarkome dokumentus ir siunčiame į socialinės globos namus“, – sako „Savų namų“ vadovės pareigas laikinai einanti Anželika Žolnerukaitė .

Jos teigimu, gyventojai ypač skatinami įsilieti į darbo rinką. Darbuotojų pastangos nenueina veltui: 13 žmonių dirba nuolat, o po pusmetį ir ilgiau – didžioji dalis. Ieškoma profesinės reabilitacijos programų, kad įsidarbinti galėtų kiekvienas norintis.

„Stengiamės kuo daugiau eiti į žmones, rodyti save. Taip bandome paneigti visuomenėje gajus stereotipus, parodyti, kad esame šaunūs, o psichikos liga – ne nuosprendis. Ir žmonėms nuolat kartojame: galime viską, tik kiekvienam reikia palaikymo, paramos. Kuriame abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį. Kaip kitaip – juk be gyventojų nebūtų mūsų, o be mūsų – gyventojų“, – pabrėžia A. Žolnerukaitė.

Ruslanas čia įsikūręs nuo pat atidarymo. Vyras paskirtas savarankiško gyvenimo namų seniūnu. „Atėjau čia iš socialinės globos įstaigos, kur su pertraukomis gyvenau septyniolika metų. Esu įpratęs prie tvarkos, specialistų priežiūros, todėl pritapti nebuvo sunku. Pensionato personalas buvo kur kas griežtesnis ir reiklesnis, čia socialinės darbuotojos dirba labai profesionaliai, bendrauja draugiškai, atranda laiko užsukti ir po darbo, jei prireikia“, – džiaugiasi Ruslanas.

Vyro dienotvarkė užimta nuo ankstyvo ryto – jis arba filmuojasi kino studijoje kuriamuose filmuose, arba vyksta į repeticijas, dirba su „Ąžuoliuko“ choru, moko vaikus groti mušamaisiais, anksčiau dainavo Naujininkų senjorų chore. Šiuo metu jis rengia savo eilėraščių knygą. Vyrui poezija labai patinka, eilėraščiai jam įdomesni nei romanai ar kita literatūra.

Ruslanas nevengia padirbėti statybose, padeda pažįstamiems žmonėms atlikti apdailos darbus. Be to, jis piešia, lipdo iš molio. Vyras pasidžiaugia, kad „Savuose namuose“ jam sudarytos visos sąlygos kurti. Savarankiško gyvenimo namų atidarymo proga Ruslanas pristatė savo dailės kūrinių parodą. Jis meninius dirbinius kuria pagal užsakymą, sėkmingai parduoda savo kurtus paveikslus, taip pat turi didelę muzikos kūrinių kolekciją – tiek vinilinių plokštelių, tiek kompaktinių diskų, tiek kasečių, parenka muziką ir „Savuose namuose“ vykstančioms diskotekoms.

Erika taip pat ne vienus metus praleido globos namuose. Dabar ji – viena aktyviausių „Savų namų“ gyventojų. Erika labai ruošėsi namų gimtadienio šventei, kartu su kitais galvojo, kaip visus pradžiuginti. Mergina dainuoja, laisvalaikiu skaito knygas, mėgsta žiūrėti televizorių, šokti, klausytis muzikos, daryti įvairius rankdarbius.

„Nuo kasdienybės, nuo rutinos niekur nepasislėpsi, bet visi privalome būti geranoriški, padėti vieni kitiems, suprasti, palaikyti. Čia visada gali nueiti pas draugą pasikalbėti, pasitarti, pasiūlyti kažką nuveikti kartu. Kai aplink – pažįstami žmonės, nebėra vienatvės, vakarai ne tokie liūdni. Darbuotojai į mūsų gyvenimą pernelyg nesikiša, leidžia tvarkytis patiems, tad mums pakanka privatumo“, – pasakoja mergina.

Erika pasidžiaugia, kad „Savų namų“ darbuotojai yra labai geranoriški, tapę artimais žmonėmis. „Jie dėl mūsų labai stengiasi. Puiku, kad yra priežiūra. Esu linkusi paišlaidauti, socialinės darbuotojos prižiūri, kad pinigų užtektų viskam“, – šypsosi mergina.

Pasak jos, psichikos negalią turinčiam žmogui tokie namai – geriausia galimybė išlikti savarankiškam, nepakliūti į globos įstaigas. Vis dėlto mergina apgailestauja, kad psichikos negalia vis dar paženklinta stigma: „Visuomenė mus linkusi nurašyti. Pasitaiko ir patyčių, kurios ypač skaudina. Ne visi žmonės tolerantiški, ne visi linkę suprasti kitokį žmogų.“

„Savų namų“ gyventojai teigia, kad pritapti čia net ir naujokams nėra sunku. Į savo kambarį užsukti pakvietusi Milda sako, jog „Savuose namuose“ jai patiko iškart. Iki tol mergina gyveno su globėjais, tačiau dėl garbaus amžiaus globoti merginą jiems tapo sunku. Sužinojusi, kad yra tokie namai, Milda atvažiavo apsižiūrėti ir netrukus įsikūrė.

Milda džiaugiasi gražiu, erdviu, šviesiu kambariu, gyventi čia jai gerai. Pašalpos pakanka susimokėti mokesčius ir už socialinę priežiūrą, nusipirkti maisto. Vis dėlto išsinuomoti savo būstą merginai būtų pernelyg brangu. „Nedirbu, tačiau stengiuosi nesėdėti sudėjusi rankų. Mėgstu siuvinėti, spalvinti mandalas, eiti pasivaikščioti su drauge. Aplanko globėjai, santykiai su jais liko gražūs. Žinoma, čia yra tam tikros taisyklės, bet pakanka ir laisvės“, – pasakoja namų gyventoja.

Tadas – „Savų namų“ seniūno pagalbininkas, jį visi vadina ūkvedžiu. Vyras savarankiško gyvenimo namuose apsigyveno prieš dvejus metus. „Kai mirė mama, man teko išsikraustyti iš namų. Gyvenau įvairiose valdiškose įstaigose. Turėjau palaukti eilėje, kol atsirado vieta „Savuose namuose“, – pasakoja Tadas.

Jis sako, kad savarankiško gyvenimo namuose jam patinka. Kambaryje Tadas gyvena dviese su Vaidotu. Abu kartu gaminasi maistą, eina apsipirkti. „Labai gerai sutariame su darbuotojomis. Pats esu nekonfliktiškas, todėl draugauju su visais. Išeiti iš savarankiško gyvenimo namų neturėčiau kur, savarankiškai gyventi negalėčiau“, – pripažįsta Tadas.

Vyras sako „Savuose namuose“ suradęs saugų uostą. „Čia šilta, gera, jauku, visus sieja gražus bendravimas. Šiek tiek nepatogu, kad namai įsikūrę Naujojoje Vilnioje, bet ir prie to įmanoma prisitaikyti“, – teigia savarankiško gyvenimo namų gyventojas.

Visą Linos Jakubauskienės straipsnį portalo Lrytas.lt rubrikoje „Aš galiu“ kviečiame skaityti: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2018/10/17/news/-savuose-namuose-gyvenantys-neigalus-zmones-jauciasi-kaip-dideleje-seimoje-7924815/