Snieguolė pokyčių ėmėsi pati: žmonėms su negalia įkūrė namus, padeda ieškoti darbo

Žmonių su negalia nereikia gailėti – juos reikia gerbti, portalui LRT.lt sakė organizacijos „Tapk laisvas“ įkūrėja ir vadovė Snieguolė Butrimavičienė. Savo darbui Snieguolė atiduoda visą širdį – nepakentusi žiaurios sistemos, savo namuose apgyvendino moterį su negalia, įkūrė gyvenimo namus, o prasidėjus antrajam pertvarkos etapui pasiryžo išbandyti socialinių dirbtuvių ir įdarbinimo su pagalba paslaugas.

S. Butrimavičienės yra baigusi inžinerijos mokslus, tačiau, supratusi, kad gyvenimo tikslas yra kiek kitoks, nusprendė savo gyvenimą sieti ne su inžinerija.

Prieš 21 metus Snieguolė pradėjo dirbti Vilijampolės socialinės globos namuose (dabar – socialinės globos centras „Vija“), dar po kelerių metų Palangoje pradėjo organizuoti vasaros stovyklas intelekto negalią turintiems vaikams ir jaunuoliams. Ji šypsosi, kad per 15 metų prie jūros pailsėjo daugiau kaip 600 vaikų ir jaunuolių.

„Kai mirė mano močiutė, liko tuščias namas. Nusprendėme, kad vaikams ir jaunuoliams reikia suteikti galimybių pabūti prie jūros. (…) Tuo metu, kai prasidėjo stovyklos, tai buvo kažkas tokio vaikams, jie važiavo iš įvairių socialinės globos namų. Prieš tiek metų tai buvo naujas dalykas“, – portalui LRT.lt pasakoja S. Butrimavičienė.

„Tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą buvo uždaryti, nieko nematę, niekur neišėję, tokios stovyklos buvo labai didelis dalykas. Dabar integracija jau pažengusi, tačiau tada, kai pradėjome, tai buvo vienintelis išėjimas į žmones“, – prisimena S. Butrimavičienė.

Įkvėpimo sėmėsi iš kitų šalių

Veiklą pradėjusi nuo darbo globos namuose ir vasaros stovyklų, S. Butrimavičienė sako po truputį augusi. Socialinės globos namuose darbuotojai išvykdavo stažuotis į Vokietiją ar Nyderlandus – ten ji ir pamatė, kad darbas su žmonėmis su negalia gali būti visai kitoks.

„Atsiveria akys. Tada galvoji, kad reikia ką nors daryti, kaip nors keisti“, – pasakoja organizacijos „Tapk laisvas“ vadovė.

Snieguolė Butrimavičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Globos namuose, kuriuose dirbo Snieguolė, jaunuolių grupė gyveno iš dalies savarankiškai. S. Butrimavičienė svarsto, kad šie globos namai buvo tikriausiai pirmieji, kurie jaunuolius su negalia išleido mokytis į profesinę mokyklą, dirbti.

„Truputį anksčiau viską pradėjome, nei įvyko pertvarkos. Taip buvo dėl to, kad matėme, kaip kitur tai vyksta“, – tvirtina pašnekovė.

Savo namuose priglaudė institucijos gyventoją

Tačiau anksčiau sistema buvo žiauri, pažymi S. Butrimavičienė. Veikė tokia tvarka, kad globos namuose galėjo gyventi žmonės su negalia iki 30 metų, o tada jie būdavo perkeliami į suaugusiųjų globos namus.

„Daug metų rūpiniesi, jie gyvena, o, atėjus 30 metų, išveža bet kur, kur yra vietos. Tai buvo labai didelė trauma – apie pasirinkimus, norus net kalbos nebuvo. Kaip sakau, gauni šaukimą ir išvažiuoji. Tai buvo labai žiauru, bet tuo metu buvo tokia tvarka“, – apgailestauja ji.

Tokį „šaukimą“ iš Kauno vykti į Rokiškį gavo ir socialinės globos namų, kuriuose dirba S. Butrimavičienė, gyventoja Jolanta. Pašnekovė pripažįsta, kad tada pasidarė graudu ir dėl pačios sistemos, ir dėl Jolantos likimo. Supratusi, kad negali leisti Jolantai išvykti į instituciją, kurioje nebus jokių perspektyvų, kartu su vyru ji priėmė sprendimą pasiimti Jolantą į savo namus.

S. Butrimavičienė džiaugiasi iš artimųjų jautusi didžiulį palaikymą: „Artimieji priprato prie to, juk važiuodavome į Palangą, artimieji pažinojo tuos žmones, jokių baimių nebuvo.“

Taip su Snieguolės šeima apsigyveno Jolanta. Čia ji praleido ketverius metus – įsisteigus bendruomeniniams namams, persikėlė gyventi ten. Tačiau naujuose namuose moteris nesijautė gerai, stipriai išgyveno.

„Pagalvojome, kad reikia kurti savo namus – užaugome iki tos idėjos. Ta mintis jau buvo parsivežta seniai, nes tuos namus, kuriuose gyvena žmonės su pagalba, mes matėme anksčiau. Prieš steigiant namus buvo toks momentas, kad su vyru apsilankėme JAV bendruomeniniuose namuose, tada taip natūraliai viskas išėjo, kad grįžome, po mėnesio pardavėme butą, po dviejų mėnesių įsigijome namą ir steigėme namus.

Manau, kad mes užaugome. Nusipirkome didelį dviejų butų namą, pirmame aukšte įsteigėme gyvenimo namus šešiems žmonėms, o mes antrame aukšte apsigyvenome. Nors yra atskiri įėjimai, neturėjome kito pasirinkimo, kad pirktume atskirai. Tam, kad įsteigtume šiuos namus, pardavėme viską, ką turėjome“, – neslepia namų įkūrėja.

Namuose gyvenimas verda

Šiuo metu įsteigtuose namuose gyvena keturios moterys, anksčiau gyvenusios globos įstaigose. Jos visos dirba, užsiima mėgstama veikla – Jolanta mėgsta gaminti, augina daržoves, prižiūri savo gėlių darželį, siuva, neria… Laura – gyvenimo namų sportininkė, ji specialiojoje olimpiadoje Dubajuje trikovės rungtyse laimėjo keturis aukso medalius, yra Europos, Lietuvos, Latvijos čempionė.

Nina džiaugiasi patinkančiu darbu kepykloje, Žana dirba kavinės virtuvėje padėjėja, taip pat atlieka valymo darbus kitoje įstaigoje, bendrauja su pas globėjus augančiu sūnumi, siuvinėja.

S. Butrimavičienė džiaugiasi, kad iš institucijų atvykusios į gyvenimo namus visos gyventojos išdrąsėjo, tapo savarankiškesnės. Tačiau iššūkių buvo: „Visos merginos yra iš institucijų, jos neturi artimųjų, tik viena kitą. Jos užaugusios institucijose, tad jų požiūris buvo institucinis.“

Organizacijos vadovė pasakoja, kad institucijose gyvenę žmonės būna pripratę, kad „visą laiką jiems viską turi duoti“. Dabar gyvenimo namuose gyvenančios moterys priprato, kad reikia pačioms nusipirkti pavalgyti ir gaminti, tačiau taip buvo ne visada.

„Nebuvo supratimo apie taupymą, maisto nešvaistymą, drabužius, avalynę… Buvo įsivaizdavimas, kad kas nors duos kitus rūbus ar avalynę. Kitaip ir su maistu – išsiverda puodą sriubos, kurios užtektų dviem ar trims dienoms, bet valgo, valgo, valgo, o vakare jau nieko nėra.

Kaip kalbėjome su psichologe, ji sakė, kad tikriausiai taip yra dėl to, kad nuo mažens buvo jaučiamas maisto trūkumas, tad veikia psichologiniai dalykai, kad reikia suvalgyti viską, ką turiu. Nebuvo saiko jausmo, pilnumo jausmo. Kai tik atvažiavo iš globos įstaigos, 7–8 dešreles iš karto suvalgydavo, dabar jau kitaip“, – sako S. Butrimavičienė.

Mažiau baimių ir daugiau savarankiškumo

Anot Snieguolės, iš pradžių namų gyventojos nepažinojo pinigų, bijojo eiti į parduotuvę ar važiuoti viešuoju transportu. Dabar tokių baimių neliko, tačiau kelias buvo ilgas.

Sunkiau buvo vienai gyventojai, jai, kaip sako S. Butrimavičienė, buvo keli atkryčiai, kai ji norėjo grįžti atgal į globos namus, nenorėjo dirbti. Vis dėlto tokie išgyvenimai jau praėjo.

Pagyvenus gyvenimo namuose, išaugo ir atsakomybės jausmas, padaugėjo savarankiškumo, įgyta drąsos: „Jos keliasi į darbą gana anksti, susitvarko, išeina, nereikia nieko sakyti, niekada nepavėluoja, o anksčiau stengdavomės, kad tik nepavėluotų.

Labai stiprus atsakomybės jausmas, įgijo savarankiškumo, gali važiuoti viešuoju transportu, gali pasiklausti žmonių. Anksčiau labai bijodavo ne į tą autobusą įsėsti, bijodavo paklausti žmonių, skambindavo, kad „nežinau, kur esu, ką man daryti“. Dabar, jei reikia, pasiklausia, kaip grįžti.“

Labai daug pasitikėjimo savimi suteikia ir darbas – tai, kad žmogus pats užsidirba, gali nusipirkti reikiamų daiktų, yra labai svarbu, pabrėžia pašnekovė.

Dirba ir sunkios negalios žmonės

Vasaros stovyklos, o vėliau ir įkurti bendruomeniniai namai plėtėsi ir užaugo iki socialinių dirbtuvių. S. Butrimavičienė svarsto, kad įkurtos socialinės dirbtuvės yra kone vienintelės, kuriose dirba žmonės su tokia sunkia negalia.

Socialinių dirbtuvių veikla prasidėjo nuo to, kad, įsteigus namus, liko papildomų vietų su atskiru įėjimu. Snieguolė nusprendė, kad reikia įrengti vietą, kurioje būtų galima rengti įvairius užsiėmimus. Tuo metu iš globos namų čia atvykdavo keli lankytojai, jie mokėsi įvairių įgūdžių – pasidaryti valgyti, susitvarkyti, apsipirkti…

Netrukus S. Butrimavičienė susipažino su socialine įmone, dirbančia rūšiavimo ir perdirbimo srityje: „Įmonė pasiūlė darbo, kad lankytojai dirbtų ir užsidirbtų. Darbas buvo paprastas, jie turėjo indelių, nuo kurių reikėdavo nuimti popieriukus, juos rūšiuoti. Išėjo tokios dirbtuvėlės, atsirado darbo, o lankytojams, atvažiavusiems iš globos įstaigos, labai patiko ir tiko.“

Gavus finansavimą, dirbtuvėlės išaugo į tikras dirbtuves. Šiuo metu jose dirba vidutinę ir sunkią negalią turintys žmonės. Nors tai nėra paprasta, Snieguolė džiaugiasi, kad dirbtuvių lankytojai turi užimtumą ir dirba.

„Visi noriai eina ir dirba, išdirba penkias ar šešias valandas su pertrauka. Anksčiau tiek neišdirbdavo – būdavo, 20 minučių padirba, tada reikia eiti pasivaikščioti, kam nors patrukdyti, susipešti. Dabar to nėra, jie žino savo darbo vietas ir dirba, kitus ragina dirbti“, – šypsosi S. Butrimavičienė.

Sunkiausia organizacijos veikla

Kaip sunkiausią organizacijos veiklą S. Butrimavičienė įvardija įdarbinimo su pagalba paslaugą. Nors rezultatai neblogi, didžioji dalis paslaugų gavėjų yra nemotyvuoti, reikia labai ilgai dirbti, kol atsiranda motyvacijos, pasakoja Snieguolė.

Būna, kad raginti dirbti tenka ir dvejus metus ar daugiau. Paprastai pradėję dirbti žmonės supranta, kad to nori, neįsivaizduoja gyvenimo be darbo, tačiau pradžia būna sudėtinga, LRT.lt sako organizacijos vadovė.

„Įdarbinimas su pagalba yra sudėtingas, bet turime dvi įdarbinimo specialistes, turime darbdavių ratą. Deja, darbai intelekto negalią turintiems asmenims yra siauri – valymo darbai arba pagalbiniai darbai, tai yra indų plovimas, pakavimo darbai. Į valymo darbus priimama lengvai, svarbiausia, kad žmogus turėtų motyvacijos dirbti“, – pabrėžia pašnekovė.

Ji pasakoja apie vaikiną, kuris šiuo metu dirba valymo darbus. Nors iš pradžių kartu su juo į darbą vykdavo ir įdarbinimo specialistė, ji padėdavo ir patardavo, šiuo metu vaikinui problemų nebekyla.

Pasak S. Butrimavičienės, įmonių vadovai taip pat nori bendradarbiauti ir įdarbinti žmones su negalia. Vienoje įmonėje, prieš įdarbindamas žmogų su negalia, darbdavys susikvietė savo darbuotojus ir paaiškino, kad ateis dirbti vaikinas su negalia, prašė jam padėti. Tokiu rūpesčiu Snieguolė labai džiaugiasi: „Labai geranoriškai. Ne kiekvienas taip gali padaryti.“

Nereikia gailėti, reikia gerbti

Kalbėdama apie žmonių su negalia situaciją Lietuvoje, S. Butrimavičienė išskiria, kad vykstanti pertvarka ir statomi grupiniai namai yra geras žingsnis, tačiau tokie pokyčiai paliečia labai nedidelę dalį žmonių.

„Didžioji dalis liks gyventi institucijose arba turės praeiti labai daug laiko, kol viskas pasikeis“, – sako Snieguolė.

Ji taip pat pažymi, kad situacija tiek įstaigose, tiek grupinio gyvenimo namuose priklauso nuo ten dirbančių žmonių. Pasak organizacijos vadovės, gali sudaryti auksines sąlygas, bet jos tokios nebus, jei specialistas bus nekvalifikuotas.

„Žmonių su negalia nereikia mylėti ar gailėti, juos reikia gerbti – jų orumą, juos pačius, – jiems reikia padėti“, – pabrėžia S. Butrimavičienė.

LRT.lt informacija

Socialinių dirbtuvių „Tapk laisvas“ archyvo nuotr.