Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

Šokių vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, trenerė kviečia tėvelius neužsidaryti su vaiku ir jo negalia

sokiaiMuzika Ritos Žogelės vedamose šokių pamokose skamba kiek tyliau nei įprasta, o į pamoką susirinkę specialiųjų poreikių turintys vaikai gali ir nešokti. Trenerė padrąsina, bet nė vieno nespaudžia prisijungti prie šokančių, nes žino, kad vėliau vaikas pats įsilies į ratelį.

Zumbos šokio pamokos ypatingiems vaikams vyksta jau antrą sezoną. Tą rytą, kai lankėmės pamokoje, vieni berniukai ir mergaitės šoko, kiti tiesiog sėdėjo ar net gulėjo ant grindų, treti šokio judesius atliko drauge su savo tėveliais. Šokių pamokose svarbiausia ne tiksliai išmokti šokių žingsnelius, o kartu dalyvauti smagioje veikloje.

Atvirumas išlaisvina

R. Žogelė, mokydama specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kviečia jų tėvelius neužsidaryti su vaiku ir jo negalia, bet kuo daugiau visur dalyvauti ir atvirai kalbėtis. Sakydama tai ji atvirai pasakoja apie savo išgyvenimus: „Mano mama serga psichikos liga. Kai gyvenau su mama (mano tėvai išsiskyrę), jai tekdavo retkarčiais gydytis ligoninėje, tuomet gyvendavau pas tetą ir jausdavausi tarsi nubausta, nes nesupratau, kodėl mama vis turi gydytis.“

Vėliau Ritą pasiėmė tėtis ir ji gyveno su juo ir močiute. „Man niekas neaiškino, kuo serga mano mama, kodėl ji turi gydytis ligoninėje. Vaikystėje tik spėliojau, o paaugusi ir sužinojusi apie mamos ligą slėpiau nuo bendramokslių, draugių. Bijojau, kad sužinojusios, kuo serga mano mama, jos manęs nesupras, įskaudins“, – sako Rita ir prisipažįsta, kad ši paslaptis ją slėgė, kai tik kalba pasisukdavo apie mamą, tekdavo meluoti, išsisukinėti. – Su mama santykiai puikūs, ir aš netapatinu jos su liga“, – sako ji, bet priduria, kad patyrė nemažai skaudžių išgyvenimų slėpdama savo bėdą.

Sužinojusi apie organizacijos „Reach for change“ konkursą „Talentas keisti“, į kurį kviečiami žmonės, norintys prisidėti prie vaikų gerovės, Rita nusprendė jame dalyvauti. Visi konkurso dalyviai turėjo pasiūlyti socialinio verslo idėją. Pristatydama savo idėją „Adaptuoti šokiai specialiųjų poreikių vaikams“, Rita viešai papasakojo apie tai, ką iki tol slėpė. „Pirmą kartą viešai papasakojau apie savo išgyvenimus dėl mamos ligos ir nustebau, kad niekas neaikčioja, nepuola manęs gailėtis, o mano atvirumą vertina ir gerbia“, – prisimena šokių trenerė.

Socialinio verslo idėją Rita parsivežė iš Estijos, kur susipažino su mergina, mokančia šokti Dauno sindromą turinčius vaikus. Ši šokių trenerė specialius mokymus buvo baigusi JAV. Konkurso organizatoriams Ritos idėja labai patiko, ir ji tapo viena iš penkių konkurso lyderių.

Savo šokėjų moka išlaukti

Rita prisipažįsta maniusi, kad mokančių specialiųjų poreikių turinčius vaikus šokti yra daug, bet pasidomėjusi įsitikino, kad klysta – tokių būrelių kaip tik trūko. „Mane labai palaikė ir skatino Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos vadovė Neringa Šalūgienė“, – pasakoja Rita. Greitai atsiliepė ir kai kurie tėveliai, auginantys specialiųjų poreikių turinčius vaikus.

„Kviečiau tėvelius iš pradžių apsižiūrėti, o į pamokėles, jeigu tik gali, raginau ateiti su šeimomis, atsivesti būsimo šokėjo broliukus ir sesutes“, – sako Rita. Ji tikėjosi, kad būdami su artimaisiais specialiųjų poreikių turintys vaikai jausis geriau. Ir neklydo.

Mamos, tėčiai, broliukai ir sesutės per šias pamokėles ne laukia už durų, o šoka kartu. Šokių trenerė prašo tėvų neskubinti savo vaikų, o išlaukti, kada vaikas pats norės įsijungti į šokį ar žaidimą. Rita stengiasi artėti prie savo ugdytinių pamažu, rasti kelią prie kiekvieno vaiko atskirai. O kaip jį rasti, kartais pasako ir šalia vaiko esantys tėvai.

„Viena autizmo spektro sutrikimą turinti mergaitė pradėjo šokti tik po mėnesio. Iš pradžių atėjusi tik sėdėdavo, dūkdavo ar dar kuo nors užsiimdavo, bet nešokdavo. O tą dieną jos mama išėjo iš salės, ir mergaitė (dabar pirmokė) pradėjo šokti drauge su kitais vaikais“, – pasakoja Rita ir pasidžiaugia, kad mergaitė jau buvo pastebėjusi, jog kitiems vaikams dalyvauti šioje veikloje smagu. Mergaitės mama vėliau Ritai pasakė, kad dukra pradėjo šokių būrelį lankyti ir mokykloje. „Labai svarbu ypatingų vaikų neskubinti“, – sako šokių trenerė ir pasakoja apie kitus savo ugdytinius.

Trylikametė Urtė turi kompleksinę negalią, jai taip pat buvo sunku pritapti. „Pasitarusi su jos mama nusprendžiau su Urte padirbėti individualiai. Asmeninis dėmesys mergaitei labai patiko. Prasidėjus pamokėlei mergaitė pamažu įsijungė į šokius, ir tai jau buvo pirmoji mažytė mūsų pergalė“, – šypsosi Rita.

Mokosi būti drauge

„Su Matu mes dar tik einame kontakto link“, – sako Rita. Trylikametis Matas, turintis autizmo spektro sutrikimą, į pamokas ateina su tėčiu. Abu kartu jie ir šoka, ir dalyvauja Ritos organizuojamuose žaidimuose. Paklaustas, kodėl visą laiką šoka su sūnumi, tėtis Arvydas Nemčinavičius sako: „Stengiuosi rodyti sūnui, kaip jis turėtų elgtis dalyvaudamas šokių būrelyje. Kaip jis priims šį mano pavyzdį, parodys laikas.“

A.Nemčinavičius pasakoja, kad kartu su žmona visą laiką ieško informacijos, kokioje veikloje galėtų dalyvauti jų sūnus: „Noriu, kad jis kuo daugiau socializuotųsi, o šis būrelis kaip tik ir teikia tokią galimybę. Matas labiau mėgsta individualią veiklą, tad ieškojome, kur jis galėtų mokytis būti tarp kitų. Radome ir mokomės bendrauti.“

Septyniolikmetė Saulė turi Dauno sindromą. Jos mama Irena Grigienė pasakoja, kad Saulė be galo džiaugiasi lankydama šias šokių pamokėles: „Mano dukra labai mėgsta muziką. Saulė mokosi groti fortepijonu, lanko gimnastiką, tačiau ten patiria daug įtampos, nes turi klausyti savo mokytojų, o per šokius ji atsipalaiduoja. Drauge mokosi ir dirbti kolektyve: susikaupti, įsiklausyti į kitus, laiku pradėti ir baigti šokti. Iš pradžių matė tik save, o dabar mokosi bendradarbiauti.“

Ritos vedamas šokių pamokėles jau pamėgo ir jos vyresnėlis sūnus. „Į vieną pamoką atsivežiau ir kaimynų mergaitę, – pasakoja Rita. – Man buvo smalsu, kaip ji priims mūsų būrelį. Iki tol ši mergaitė nebuvo mačiusi vaikų, turinčių specialiųjų poreikių.“ Rita sako, kad buvo maloniai nustebinta, kaip natūraliai jos kaimynė bendrauja su šokėjais. „Mąstau, kad ateityje mano būrelio lankytojai galėtų šokti kartu su vaikais, neturinčiais negalios. Tai būtų naudinga ir vieniems, ir kitiems“, – ateities planus pasakoja R. Žogelė.

Šokiai skirti visiems, nesvarbu negalia ir specialieji poreikiai. Šiuo metu šokių pamokos vyksta Vilniuje, planuojama jas atnaujinti Alytuje. „Visada nudžiungu išgirdusi, kad vaikai, lankydami pamokėles, pradeda labiau pasitikėti savimi, išlaisvėja“, – sako šokių trenerė.

Visą Eglės Kulvietienės straipsnį „Šokių pamokos, per kurias galima nešokti“ portalo Lrytas.lt rubrikoje „Aš galiu“ rasite: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima/2018/10/28/news/sokiu-pamokos-per-kurias-galima-nesokti-8028565/