Tylūs poreikiai – garsūs signalai: kaip Vilniaus regione keičiasi socialinė pagalba
Birželio pradžioje įvyko itin svarbus susitikimas, skirtas vienam iš esminių socialinės apsaugos pokyčių Lietuvoje – perėjimui nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų. Nors šis procesas jau pažengęs, Vilniaus regiono patirtys atskleidžia tiek įkvepiančių rezultatų, tiek sisteminių iššūkių.
Viena aiškiausių susitikimo žinučių – atvejo vadyba savivaldybėse veikia. Ten, kur šie specialistai aktyviai dirba su bendruomene, paslaugas pasiekia žmonės, kurie anksčiau buvo visiškai „nematomi“ sistemai. Ir tai – rimtas laimėjimas.
Tačiau tuo pat metu išryškėjo, kad atvejo vadybininkai dažnai priversti peržengti savo pareigų ribas. Kai nėra pakankamai paslaugų arba jos neprieinamos savivaldybėse, vadybininkas tampa ne tik koordinatoriumi, bet ir realiu pagalbos teikėju. Be to, ne visose savivaldybėse vienodai aišku, kur jie turėtų dirbti – ar administracijoje, ar arčiau bendruomenės.
Individualūs pagalbos planai: vienur veikia, kitur stringa. Perduodant individualius pagalbos planus iš Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros į savivaldybes, išryškėjo skirtumai tarp jų. Vienose savivaldybėse šis procesas įgyvendinamas sklandžiai – planai perduodami, o tolimesni veiksmai vykdomi be trikdžių. Tačiau kitur procesas stringa. Pagrindinės priežastys – informacijos trūkumas, neaiškiai paskirstytos atsakomybės ir žmogiškųjų išteklių stoka.
Kad šis procesas visose savivaldybėse veiktų vienodai gerai, būtina sukurti aiškią ir visiems suprantamą tvarką: kaip planai perduodami, kas už ką atsakingas, kokie veiksmai seka toliau. Be aiškios struktūros – rizika, kad žmogus, kuriam tas planas skirtas, liks be realios pagalbos.
Poreikio nustatymas – ne visur vienodai jautrus. Paslaugų poreikio nustatymas – vienas svarbiausių etapų pagalbos grandinėje. Tačiau susitikimo metu paaiškėjo, kad šioje vietoje skirtingose savivaldybėse – labai nevienoda praktika. Vienur vertinama pernelyg formaliai, kitur – fragmentiškai. Buvo išsakytas aiškus poreikis turėti bendrą metodiką, kuri leistų matyti ne tik žmogaus sunkumus, bet ir jo stipriąsias puses, siekiant holistinio požiūrio į pagalbą.
Atvejo komandų telkimas ir tarpžinybinis bendradarbiavimas vis dar kelia praktinių iššūkių. Sudėtingesni atvejai reikalauja telkti atvejo komandas – specialistų grupes, susidedančias iš savivaldybės atstovų ir kitų susijusių institucijų. Tačiau čia iškyla praktiniai klausimai: kas kviečia komandą? Kas užtikrina tęstinumą? Kur atsakomybės pradžia ir pabaiga? Akivaizdu, kad trūksta aiškių taisyklių ir susitarimų, kaip komandos turėtų veikti, o dar svarbiau – kad visi įsitraukę specialistai jaustųsi atsakingi už sprendimų priėmimą, o ne tik informuoti.
Neveiksnumo tema: kai trūksta ne gerų norų, o žinių. Susitikimo metu pasidžiaugta atvejais, kai, įsitraukus atvejo vadybininkams ar pagalbos priimant sprendimus specialistams, pavyko išvengti asmens veiksnumo apribojimo. Tačiau šios sėkmės nėra atsitiktinumas – tai rodo, kad palankūs sprendimai yra įmanomi, jei procesas grindžiamas atsakingu ir kompetentingu specialistų įsitraukimu. Vis tik pastebėta, kad daliai šio proceso dalyvių trūksta ne tik teisinių žinių, bet gebėjimo objektyviai įvertinti žmogaus kasdienius gebėjimus bei sprendimų priėmimo galimybes. Todėl kyla akivaizdus poreikis praktiniams, tikslingiems mokymams. Jie turėtų padėti specialistams ne tik geriau suprasti teisines nuostatas, bet ir įgyti gebėjimų dirbti su realiais, kompleksiškais atvejais, užtikrinant žmogaus teisių apsaugą.
Kai ribos tarp paslaugų išsitrina. Buvo pastebėta, kad praktikoje dažnai susipina dvi skirtingos paslaugos – atvejo vadyba ir pagalba priimant sprendimus. Specialistai iš abiejų sričių neretai perima vieni kitų funkcijas: atvejo vadybininkai imasi sprendimų pagalbos vaidmens, o pagalbos priimant sprendimus specialistai atlieka vadybines užduotis.
Toks funkcijų persidengimas rodo, kad šių paslaugų ribos nepakankamai aiškiai apibrėžtos. Dėl to kyla rizika, kad nei viena iš jų nebus teikiama kokybiškai ir nuosekliai. Tam, kad šios paslaugos veiktų efektyviai, būtina aiškiai atskirti jų atsakomybes, tačiau kartu numatyti ir bendradarbiavimo principus. Reikalingas praktinis, tarpinstitucinis veikimo modelis, kuriame kiekvienas specialistas žino savo vaidmenį, bet veikia koordinuotai, o ne dubliuodamas kitų darbą.
Geografinis netolygumas: kur gyveni, tokias paslaugas ir gausi. Galbūt skaudžiausiai nuskambėjusi tema – paslaugų prieinamumas. Vienose savivaldybėse žmonės turi galimybę rinktis, kitose – paslaugų trūksta. Be to, paslaugos dažnai teikiamos ne pagal realų poreikį, o pagal tai, kas „yra sistemoje“. Norint iš tikrųjų spręsti problemas, būtinas duomenimis grįstas paslaugų planavimas, orientuotas ne į sistemą, o į žmogų.
Susitikimo metu visų institucijų atstovai sutarė: nors iššūkių netrūksta, akivaizdu, kad bendradarbiavimas, nuosekli komunikacija ir praktinių sprendimų paieška gali iš esmės pagerinti pagalbos sistemą regione. Tikslas – kad nė vienas žmogus neliktų „už sistemos ribų“.
Dėkojame dalyviams už aktyvų įsitraukimą, dalijimąsi vertingomis įžvalgomis ir bendrą atsakomybę stiprinant paslaugų sistemą regione:
Linai Juškevičienei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės gerovės skyriaus vedėjai, Kristinai Malinovskai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinės gerovės skyriaus vedėjai, Reginai Sokolovič, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjai, Eglei Jakštaitei-Roudai, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai, Violetai Šimkūnienei, Elektrėnų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai, Irenai Stankevičei, Trakų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai, Ievai Kananovič, Širvintų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjai, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorei Eglei Čaplikienei, projekto vadovei Svajonei Rainienei, tinklaveikos specialistė Kristinai Maciūtei-Stukanei, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjoms Rasai Genienei ir Jurgitai Gajauskienei.