VAIKO PRISIRIŠIMAS NUSTELBIA GLOBOTOJOS VARGUS

Tapti laikina globotoja Edita nesibaimino, nes visada norėdavusi priglausti sudėtingo likimo vaikus, ir turėjo šios patirties – užaugino svetimą vaiką. Pradėjusi teikti šią paslaugą ji pusmetį globojo iš nesaugios aplinkos paimtus du broliukus, kol buvo surasti globėjai. /

Tapti laikina globotoja Edita nesibaimino, nes visada norėdavusi priglausti sudėtingo likimo vaikus, ir turėjo šios patirties – užaugino svetimą vaiką. Pradėjusi teikti šią paslaugą ji pusmetį globojo iš nesaugios aplinkos paimtus du broliukus, kol buvo surasti globėjai. Dabar Editos priežiūroje – dvi sesutės. Laikina globotoja džiaugiasi teigiamais vaikų elgesio pokyčiais, jų meile ir prisirišimu. Ir būna liūdna, kai tenka atsisveikinti, bet smagu, jog išvyksta į šeimą, o ne į globos namus.

Patirtis įkvėpė pasitikėjimo

Prieš beveik dvejus metus pasikeitus Vaiko teisių apsaugos sistemai atsirado naujovė – budintys globotojai. Bėdai ištikus iš nesaugios aplinkos paimti vaikai neišvežami į globos namus, bet apgyvendinami budinčio globotojo namuose.

„Per televiziją išgirdusi apie šią naujovę, buvau išėjusi iš darbo, todėl pagalvojau, jog galėčiau teikti šią paslaugą, už kurią gausiu atlygį. Turėjau patirties – pustrečių metų svetimą vaiką užauginau iki pilnametystės“, – kalbėjo Edita, viena iš dviejų Klaipėdos rajone dirbančių budinčių globotojų.

Ji prisipažino, kad visą gyvenimą pastebėdavusi nuskriaustus vaikus iš rizikos šeimų ir norėdavusi juos priglausti. Šis noras neišblėso ir auginant savo dukrelę. „Laikinai priimti į savo šeimą svetimą vaiką baimių neturėjau: augindama sudėtingo elgesio berniuką, maniau, kad sunkiau nebebus“, – prisipažino laikina globotoja. Pasitikėjimo suteikė tai, kad buvęs globotinis tapo pantomimos aktoriumi, ją vadina mama (biologinė mirusi) ir santykiai su juo džiugina.

Nusprendusiai tapti budinčia globotoja Editai teko baigti kursus pagal bendrą globėjų ir įtėvių rengimo programą GIMK, tuomet sudarė sutartį su Gargždų socialinių paslaugų centru. Ir prasidėjo gyvenimas laukime, kitaip tariant, laikinas globotojas visada pasiruošęs per dvi valandas priimti krizėje atsidūrusį vaiką, kad jo nereikėtų apgyvendinti globos namuose. „Nesibaiminau, bet nežinojau, kas laukia. Neturintys patirties, kokią aš turėjau, gali naiviai įsivaizduoti savo darbą ir veiklą“, – dėstė pašnekovė.

Ji žinojo, kad tai ne nuolatinė globa, o tik priežiūra, kol vaiko situacija bus išspręsta: grįš į biologinę šeimą arba jam bus rasta šeima, kuri užaugins iki pilnametystės. „Betgi per tą laiką atsiranda prieraišumas – skirtis būna skaudu“, – prasitarė Edita.

Per žaidimus suprato skaudulius

Pirmieji Editos globotiniai – 5-erių ir 9-erių metų broliukai. Išsigandusius berniukus ji pamatė Gargždų socialinių paslaugų centro Globos centre. Važiuodama į pirmąjį susitikimą vežėsi sulčių, žaislų – žinojo, kad iš nesaugios aplinkos paimtus vaikus reikės nuraminti. „Mažasis verkšleno, o vyresnysis laikėsi didvyriškai, – prisiminė Edita. – Namuose parodžiau, kur jie gyvens, žais. Buvau sugalvojusi, koks patiekalas jiems patiktų – reikėjo vaikus išvesti iš krizinės situacijos. Kone teatrą sukūriau, užtat vakare berniukai pradėjo dūkti, kvatotis“.

Pusę metų teko globoti broliukus – jiems ieškojo šeimos, kuri užaugintų iki pilnametystės (biologinė mama buvo mirusi).

Stebėdama jų žaidimus apie kalėjimą, pamačiusi, kaip smogė lėlei į galvą, Edita suprato, koks buvo jų gyvenimas. „Stengiausi švelninti vaikų elgesį, ugdyti empatiją, – dalijosi patirtimi globotoja. – Mažajam daugiau reikėjo apkabinimų, žaidimų, o vyresnėliui rūpėjo tik mobilusis telefonas“. Jis elgėsi savotiškai: jei kas nepatinka, apsisukdavo ir tylėdamas nueidavo – taip rodė, jog atstumia, ir sulaukdavo dėmesio. Nemokėjo atsiprašyti – reikėjo mokyti. Mažasis mylėjo savo močiutę ir kalbėjo, kad užaugęs ją prižiūrės. Globotoja padėjo palaikyti su ja ryšį – lydėjo į pasimatymus, skambindavo.

Džiugina mažiausi pasiekimai

„Gal ketvirtą dieną žaisdami broliukai ėmė šūkčioti „mama“. Paaiškinau, jog mane gali vadinti Edita arba mama, bet nuolatine mama aš nebūsiu, nes jie svečiuojasi mano namuose, kol išsispręs situacija. Tačiau berniukai vistiek prašydavo – sakiau, jog esu per sena būti mama, bet jie ginčydavosi“, – atskleidė Edita. „Vaiko prigimtinė teisė priklausyti šeimai“, – akcentavo Gargždų socialinių paslaugų centro direktorė Viktorija Lygnugarienė.

Apleisti buvo vyresnėlio mokslai – trečiaklasis nemokėjo skaityti, negebėjo pritapti klasėje ir dėl to pyko. „Išmokęs skiemenimis dėlioti žodžius, ėmė šypsotis ir didžiuotis. Jau neberaginamas pradėjo skaityti – man buvo džiugu“, – prisipažino globotoja. Globos centro vadovė Jolanta Butvydienė pridūrė: „Mažiausi vaiko pasiekimai džiugina“.

Nelengva buvo pakeisti negerus vaikų mitybos įpročius: mažasis tik saldumynus valgė. Ir piktinosi, kad globėja jį kankina, sakė nebenorintis pas ją būti. „Teko skambinti į Globos centrą, kreiptis į gastroenterologą ir psichologą“, – atskleidė Edita. Jai labai pravertė mokymuose įgytos žinios.

Atsisveikinimo vakarėlį surengė globojamų vaikų pamėgtoje vietoje. Po to – daiktų kraustymas – liūdnesnis etapas. „Mažasis man šnibždėjo, kaip gera buvo pas tave, kad labai pasiilgs. Vyresnėlis tylėjo – išgyveno krizę, – kalbėjo Edita. – Kol gyvena pas tave, esi mylimas, o paskui apsikabina kitą globotoją ir pamiršta. Vaikų lojalumo konfliktas labai gilus“.

Pasak Globos centro vadovės J. Butvydienės, perėjimas į kitą šeimą – plati jausmų amplitudė: nuo džiaugsmo ir laimės iki nerimo, liūdesio. Juk nežinia, kas vaiko laukia.

Editai smagu, kad jos globojami vaikai apsigyveno šeimoje, o ne globos namuose. Atsisveikinus su broliukais jai teko naujas iššūkis – suteikti atokvėpio paslaugą globėjams. „Vėl atėję į naujus namus vaikai būna išsigandę, jiems reikia švelnumo, meilės. Jie lygina tave su globėjais, pasakoja situacijas. Ir tenka išklausyti, ir aiškinti, kodėl taip yra“, – dalijosi patirtimi globotoja.

Stiprina Globos centro palaikymas

Prieš 7 mėnesius Editos šeimoje apsigyveno trejų ir devynerių metų sesutės. Jos turi tėvus, kuriuos labai myli, o mylima močiutė mirusi. Sesutės neprašo globotojos būti jų mama, visgi kartais prasiveržia šis poreikis. „Sakiau, jog gali rinktis, kaip mane vadinti, – kalbėjo Edita. – Vežame mergaites į pasimatymus su tėvais, jeigu jie nori. Bet sykį pasitaikė, kad atvežus mama neatvyko. O šeimoje situacija jau buvo pagerėjusi – manyta, kad vaikai grįš į biologinę šeimą“.

Sesutės neturėjo tvarkymosi įgūdžių, tačiau po kurio laiko vyresnėlė pradėjo rūpestingai tvarkytis. „Man tai buvo tarsi stebuklas“, – prisipažino globotoja.

Anot jos, laikina globa – nelengvos pareigos: reikia nuolat stengtis, kad vaikams būtų gerai. Tačiau Edita suprato, jog ir sau turi skirti laiko, kad išliktų stipri, stabilių emocijų, išmokti situaciją vertinti iš šalies. Ji skaito literatūrą apie vaikų psichologiją, ieško būdų, kaip spręsti vaikų elgesio sunkumus, tobulina žinias apie vaiko socializaciją, emocinį raštingumą.

J. Butvydienė pastebėjo, jog Edita bendradarbiauja su Globos centro specialistais, drąsiai sako nuomonę, užduoda rūpimus klausimus, yra atvira. „Man drąsu dirbti šį darbą, nes visada sulaukiu Globos centro pagalbos ir palaikymo, – teigė Edita. – Tie, kas norėtų tapti budinčiu globotoju, turi įvertinti savo galimybes: reikia empatijos“.

„Jeigu žmogus pasiruošęs eiti kartu su vaiku jo situacijoje ir nepasiduoti emocijoms, padėti jam bendradarbiaujant su specialistais – gali dirbti šį darbą“, – pridūrė J. Butvydienė.

„Banga” inf.