Skip to content Skip to main navigation Skip to footer

ZARASUOSE – GRUPINIO GYVENIMO NAMAI NEĮGALIESIEMS

raktasVyk­dant ins­ti­tu­ci­nės glo­bos per­tvar­ką, Lie­tu­vo­je ku­ria­mi gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai, ku­riuo­se ap­si­gy­ve­na žmo­nės su psi­chi­kos ir (ar) proto ne­ga­lia. Ir Za­ra­suo­se jau ar­ti­miau­siu me­tu pra­si­dės gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų sta­ty­ba.

Lie­tu­va 2010 m. ra­ti­fi­ka­vo Jung­ti­nių Tau­tų ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­ją, ku­ria įsi­pa­rei­go­jo siek­ti, kad žmo­nės su ne­ga­lia Lie­tu­vo­je ga­lė­tų gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Vie­nas iš svar­biau­sių tiks­lų – ne­ga­lią tu­rin­čių­ žmonių sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo ska­ti­ni­mas, ben­druo­me­ni­nių pa­slau­gų plėt­ra.

So­cia­li­nės glo­bos na­mų per­tvar­ka – tai ne­įga­lių žmo­nių grąžinimas į ben­druo­me­nes, iš­lais­vi­ni­mas nuo izo­lia­ci­jos, nes šie žmo­nės taip pat no­ri ben­drau­ti su svei­kai­siais, do­mė­tis jų gy­ve­ni­mu. Iki šiol, gyvendami institucijoje, lyg at­ski­ro­je vals­ty­bė­je, jie to da­ry­ti ne­ga­lėjo.

Ruo­šia­ma­si pra­dė­ti sta­ty­bą

Za­ra­sų so­cia­li­nės glo­bos na­mai, ku­riuo­se šiuo me­tu gy­ve­na 210 neįgalių žmo­nių, jau ar­ti­miau­siu me­tu pla­nuo­ja steig­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus. Za­ra­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė sky­rė vals­ty­bi­nės že­mės skly­pą gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų sta­ty­bai, kurią pradėti pla­nuo­ja­ma jau kitąmet. Tai bus at­ski­ras vie­no aukš­to apie 200 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to na­mas. Ja­me bus įreng­ti gy­ve­na­mie­ji kam­ba­riai, vir­tu­vė su val­go­muo­ju ir kitos patalpos. Čia su­kur­tas in­ter­je­ras nie­kuo ne­si­skirs nuo įpras­tos ir jau­kios na­mų ap­lin­kos.

„Ap­si­gy­ve­nę to­kia­me na­me ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės ga­lės da­ly­vau­ti mies­to ben­druo­me­nės ren­gi­niuo­se, įsi­trauk­ti į jiems įdo­mias veik­las“, – sa­ko Za­ra­sų so­cia­li­nės glo­bos na­mų  di­rek­to­rė Dai­va Dū­dė­nie­nė.

Šiuo­se na­muo­se ap­si­gy­vens iš da­lies sa­va­ran­kiš­ki neįgalieji, ku­rie su mi­ni­ma­lia per­so­na­lo pa­gal­ba pa­tys rū­pin­sis sa­vo bui­ti­mi, lais­va­lai­kiu, už­im­tu­mu.

Za­ra­siš­kiai to­le­ran­tiš­ki

Anks­čiau bu­vo įpras­ta, kad psichinę ar pro­to ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės bū­da­vo sle­pia­mi nuo kitų vi­suo­me­nės narių, ap­gy­ven­di­nami nuo­ša­liuo­se ins­ti­tu­ci­niuo­se glo­bos na­muo­se. Nors pa­dė­tis pas­ta­ruo­ju me­tu kei­čia­si, da­lis ben­druo­me­nės vis dar ne­no­ri, kad ša­lia ap­si­gy­ven­tų ne­įga­lie­ji.

„In­for­muo­da­mi za­ra­siš­kius, kad mies­te bus sta­to­mi gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai ne­įga­lie­siems, pra­šė­me šią ži­nią pri­im­ti ra­miai ir bū­ti to­le­ran­tiš­kiems“, – pa­sa­ko­ja D. Dū­dė­nie­nė.

Di­rek­to­rė džiau­gia­si, jog su­lau­kia pa­lan­kių at­si­lie­pi­mų. Štai Za­ra­sų mies­to gy­ven­to­ja Eg­lė V., ku­ri jau se­niai ben­drau­ja su Za­ra­sų so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­ja, su­ži­no­ju­si, jog ši ne­tru­kus ap­si­gy­vens kai­my­nys­tė­je, šiai dar la­biau pa­kė­lė nuo­tai­ką: „Bū­si­me kai­my­nės. At­ei­si pas ma­ne į sve­čius ir abi kar­tu ge­rsi­me ka­vą.“

Ir Au­re­li­jus V. sa­ko, kad se­niai taip rei­kė­jo da­ry­ti. To­kių žmo­nių ne­ga­li­ma izo­liuo­ti nuo ben­druo­me­nės.

Tie­sa, Za­ra­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je vie­šai ap­ta­riant šį pro­jek­tą, vie­nas za­ra­siš­kis bu­vo ypač ka­te­go­riš­kai nu­si­tei­kęs prieš gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų sta­ty­bą.  Bet, pa­si­klau­sęs Za­ra­sų so­cia­li­nės glo­bos na­mų, Za­ra­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jų, so­cia­li­nės glo­bos spe­cia­lis­tų ar­gu­men­tų, – at­lė­go.

„Za­ra­sų ben­druo­me­nė, jos na­riai dau­ge­lį mū­sų glo­bos na­mų gy­ven­to­jų pa­žįs­ta, su jais no­riai ben­drau­ja, – pa­ste­bi D. Dū­dė­nie­nė. – Kiek­vie­nam svar­bu įsi­są­mo­nin­ti, kad ir ko­kią ne­ga­lią žmo­gus tu­rė­tų – psi­chi­kos, pro­to, ju­dė­ji­mo, re­gos ar klau­sos –  ne­įga­lie­ji no­ri, kad ap­lin­ki­niai juos lai­ky­tų vi­sa­ver­čiais ben­druo­me­nės na­riais.“

Kuo pra­na­šes­ni?

Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai jau vei­kia Vi­sa­gi­ne. Su­de­rin­tas de­ta­lus pla­nas dėl to­kių na­mų sta­ty­bos Ig­na­li­nos ra­jo­no Dūkš­to mies­te­ly­je. Steig­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus svars­to ir Ute­nos  Die­vo Ap­vaiz­dos vie­nuo­li­jos se­se­rys. Krikš­čio­niš­ki gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai bū­tų skir­ti žmo­nėms, tu­rin­tiems psichinę ir (ar) proto ne­ga­lią.

Ute­nos re­gio­no per­tvar­kos pro­ce­sų eks­per­tas Gy­tis Bal­trū­nas sa­ko, kad dideliuose ins­ti­tu­ci­niuo­se glo­bos na­muo­se gy­ven­to­jai pra­ran­da so­cia­li­nius įgū­džius, nes čia vis­kas pa­da­ro­ma už juos: iš­plau­na­mos grin­dys, su­tvar­ko­mi kam­ba­riai ir ki­ta gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka, iš­skal­bia­ma pa­ta­ly­nė, dra­bu­žiai, pa­ga­mi­na­mas ir pa­tie­kia­mas mais­tas. Žo­džiu, ir ga­lin­čiam sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti gy­ven­to­jui tei­kia­ma per­tek­li­nė pa­gal­ba, kuri ža­lo­ja žmo­gų la­biau ne­i bet ko­kia li­ga, jis pra­ran­da ele­men­ta­rius so­cia­li­nius įgū­džius, net­gi nu­sto­ja rū­pin­tis sa­vimi.

Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai, skir­tin­gai nuo di­džių­jų so­cia­li­nės glo­bos įstai­gų, skirti suteikti apgyvendinimo ir su tuo susijusias paslaugas. To­kiuo­se na­muo­se ne­ga­li bū­ti nei ke­ra­mi­kos, nei sta­lių nei ko­kių kitų dirb­tu­vių, py­ni­mo ar pie­ši­mo stu­di­jų ir pan. Jiems ne­rei­kia, kad vi­sa tai bū­tų „po ran­ka“, – daug nau­din­giau ir įdo­miau mėgs­ta­mo­mis veik­lo­mis už­si­im­ti kar­tu su ki­tais žmo­nė­mis ama­tų mo­ky­mo cen­tre, ki­to­se už­im­tu­mo įstai­go­se, lan­ky­tis ki­no te­at­re, kul­tū­ros cen­tre, įvai­riuo­se ben­druo­me­nės ren­gi­niuo­se. Be to, gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai pa­na­šūs į sa­vus, ku­riais pats rū­pi­nie­si, pri­žiū­ri, tau­so­ji.

Dar vie­nas la­bai svar­bus as­pek­tas, kad gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai turi būti steigiami mieste. Tai ne­įga­lų žmo­gų grą­ži­na į ben­druo­me­nę, pa­de­da jam gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, pa­jus­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą. Žmo­gus, tu­rin­tis pro­to ir (ar) psichikos ne­ga­lią, dau­giau lai­ko pra­lei­dęs su ben­druo­me­nės na­riais, jau­čia­si daug ge­riau, įgy­ja pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis, tam­pa sa­va­ran­kiš­kes­nis ir net­gi leng­viau įvei­kia vie­ną ar ki­tą ne­ga­lią.

Ne­įga­lie­ji tu­ri tei­sę bū­ti ak­ty­vūs ben­druo­me­nės na­riai: gy­ven­ti ne už­da­ro­je ins­ti­tu­ci­jo­je, o mo­ky­tis ir dirb­ti ben­druo­me­nė­je kar­tu su kitais. Ne­bi­jo­ki­me to­kios kai­my­nys­tės, o ją ska­tin­ki­me.

 

„Zarasų kraštas“ inf.