Apsaugotame būste – naujas gyvenimo puslapis

Pokalbis su marijampoliečiu Žilvinu Kazakevičiumi teka lengvai kaip upės vanduo. Nors vyras sako, kad nėra linkęs atsiverti nepažįstamiems, pirmiausia žmones jam reikia prisijaukinti, kaip toje jautrioje knygoje apie mažąjį princą, visgi nuotolio, kuris paprastai jaučiamas pirmojo pokalbio metu, šįsyk nesijaučia. Su Žilvinu kalbamės apie gyvenimą apsaugotame būste, savarankiškumo svarbą, socialinių dirbtuvių teikiamą naudą ir neišdildomą vyro norą padėti žmonėms.

Savarankiškumas – vertybė
Jau daugiau nei pusmetį Žilvinas gyvena apsaugotame būste. Čia sutiks savo 36-ąjį gimtadienį. Žilvinas – pavasario vaikas, todėl šio metų laiko sako nekantriai laukiantis: kai prasikala žolė, medžiai ima krauti pumpurus ir vis šilčiau šypsosi saulė, gyvenimas tampa kur kas gražesnis.

Apsaugotas būstas – konsultavimo, tarpininkavimo, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos bei gyvenamosios vietos suteikimas bendruomenėje iš dalies savarankiškiems suaugusiems asmenims su psichikos negalia. Nuomojamame bute apsigyvena iki keturių suaugusių žmonių. Jiems teikiama individuali atvejo vadybininko – socialinio darbuotojo pagalba. Kitas paslaugas šie žmonės gauna bendruomenėje. Marijampolės regione šią paslaugą gauna 28 asmenys.

Iki atsikraustydamas čia, marijampolietis Žilvinas gyveno globos namuose, vėliau – grupinio gyvenimo namuose. „Šiandien esu laimingas žmogus. Džiaugiuosi, kad danguje matosi žiburėlis, kuriuo galiu sekti. Anksčiau buvo, kad gyvenu ir neturiu dėl ko gyventi. Nieko savo neturėjau. Tada atsirado apsaugoto būsto paslauga. Tikiu, kad tai buvo Dievo dovana“, – pasakoja Žilvinas ir neslepia tvirtai tikįs Dievu: tikėjime jis ieško paguodos ir užtarimo.

Savarankiškumas Žilvinui – viena didžiausių vertybių. Kasdienė rutina (apsipirkimas, gaminimas, tvarkymasis) jam leidžia dar tvirčiau stovėti ant kojų. „Gera, kad nereikia nieko laukti iš kitų, kad neprivalai jaustis dėkingas. Džiaugiasi, jog puikiai sutariu su atvejo vadybininke, kuri man leidžia spręsti savarankiškai. Žinoma, pasikonsultuoju su ja, bet dabar jaučiu, kad esu pats atsakingas už savo gyvenimą“, – džiaugiasi pašnekovas.

Mokslai padeda geriau suprasti save
Su Žilvinu kalbamės apie daug ką, taigi – ir apie vaikystę. Pamena, kad vaikystėje laiką leisdavo su draugais, žaisdavo tokius žaidimus kaip slėpynės, gaudynės, karas, „Ali Baba“. „Kai dabar matau, kad vaikų laisvalaikis bėga prie kompiuterio, darosi niūru“, – atvirauja Žilvinas. Besiklausant kyla mintis, kad jis – sena siela. Pačia geriausia prasme. Tai reiškia – turintis gyvenimiškos patirties, išmanantis bendražmogiškus moralės dėsnius, atsakingas, dėmesingas kitiems.

Apie tai – dėmesingumą kitiems – sukasi ir viena didesnių jo svajonių. Šiuo metu marijampolietis mokosi socialinio darbuotojo padėjėjo specialybės. „Mokytis reikia daug, yra daug informacijos, kurią reikia perprasti, todėl tam skiriu didžiąją laisvo laiko dalį, bet mokslas įdomus ir prasmingas. Besimokydamas šios specialybės, pradėjau geriau pažinti save, pasikeitė mano mąstymas. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl su manimi vyksta vieni ar kiti dalykai, o dabar viskas kur kas aiškiau“, – džiaugiasi Žilvinas.

Tai – ne pirmoji jo specialybė. Marijampolietis sako, kad jį traukia meniški dalykai, tad yra įgijęs dekupažisto ir floristo specialybes. Visgi socialinis darbas yra ta sritis, kurioje atrado save.

Svajoja padėti kitiems
Sakoma, kad svarbiausi gyvenimo keliai susiveda į vieną tašką. Tą liudija ir Žilvino gyvenimas: jau netrukus jis atliks praktiką socialinėse dirbtuvėse „Rankdarbių skrynia“, kurias anksčiau pats lankė. Socialines dirbtuves jis laiko prasminga veikla – jos ne tik suteikia užimtumą, padeda įgyti naujų gebėjimų, bet čia galima rasti ir bendraminčių.

„Labai laukiu praktikos, bus įdomu išbandyti savo gebėjimus. Tikiuosi, kad ši specialybė padės man įsitvirtinti gyvenime, dar stipriau atsistoti ant kojų. Tikrai norėčiau ateityje dirbti socialinio darbuotojo padėjėju. Kol kas Dievas mane veda taip, kad viskas sekasi, gal ir dabar pasiseks“, – viliasi pašnekovas.
Pajutęs savarankiško gyvenimo skonį, Žilvinas svajoja drąsiai: dar viena jo svajonė – sutikti antrąją pusę, sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Na, bent jau vieno. Šeima jam išties svarbu – ir dabar turėdamas laisvesnio laiko važiuoja į Kauną aplankyti tėvų, brolio, sesers.

Ar Žilviną galima pavadinti laimės kūdikiu? Vargu. Greičiau tai liudijimas, kad užsispyrimas, pastangos, tikėjimas savo jėgomis ir šiek tiek pagalbos iš šono padeda pildyti svajones; greičiau tai liudijimas, kad negalia nėra kliūtis gyventi savarankišką, visavertį gyvenimą.

FOTO: asociatyvioji nuotrauka – Unsplash.com

TEKSTAS: Institucinės globos pertvarkos.