Namučiai, kuriuose saugu

Vie­na­me Šiau­lių pri­va­čių na­mų kvar­ta­le, nie­kuo iš pa­žiū­ros neiš­sis­ki­rian­čia­me na­me ver­da kiek ki­toks nei įpras­ta gy­ve­ni­mas. Čia lai­ki­nai ap­si­gy­ve­na iš šei­mų paim­ti vai­kai, o jais rū­pi­na­si or­ga­ni­za­ci­jos „SOS vai­kų kai­mai“ dar­buo­to­jos. „Mums svar­biau­sia, kad na­mu­čiuo­se vai­kai jaus­tų­si sau­gūs“, – sa­ko Šiau­rės va­ka­rų pa­da­li­nio va­do­vė Jur­gi­ta Mi­ko­lai­ty­tė. Na­mu­čiai – or­ga­ni­za­ci­jos įkur­ti bend­ruo­me­ni­niai vai­kų glo­bos na­mai Šiau­liuo­se, rašo dienraštis „Šiaulių kraštas“.

Pa­sis­ve­čia­vę grįž­ta į šei­mas

Ap­si­lan­kius na­mu­čiuo­se, vai­kų juo­se ne­su­ti­ko­me. Ma­žie­ji bu­vo mo­kyk­lo­je, dar­že­ly­je. Jur­gi­ta ap­ro­dė pir­mo aukš­to bend­rą erd­vę, pa­na­šią į ho­lą, ant­ra­me aukš­te – vai­kų mie­ga­mie­ji. Čia vie­nu me­tu ga­li ap­si­gy­ven­ti še­ši vai­kai. Juos pa­si­keis­da­mos pri­žiū­ri 4 so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, dar va­di­na­mos „SOS te­to­mis“ ir at­ve­jo va­dy­bi­nin­kė.

Nuo 2017 me­tų bir­že­lio, kai iš­nuo­mo­ta­me pri­va­čia­me na­me įsi­kū­rė bend­ruo­me­ni­niai vai­kų na­mai, juo­se gy­ve­no 14 vai­kų. Vie­niems pu­sant­ro mė­ne­sio pa­ka­ko čia pa­si­sve­čiuo­ti, ki­tiems ir me­tų pri­rei­kė. Nė­ra vie­no­dų šei­mų ir vie­no­dų at­ve­jų – ti­ki­na Jur­gi­ta. Di­džiau­sias jos džiaugs­mas, kad net 12 iš tų vai­kų su­grį­žo į sa­vo tė­vų šei­mas. Ke­tu­ri vai­kai šiuo me­tu dar tik ruo­šia­si šiam džiu­giam įvy­kiui.

Jur­gi­ta ke­lia sau tiks­lą, kad vi­si iki 3 me­tų vai­kai aug­tų tik šei­mo­se, kad ir bu­din­čių glo­bo­to­jų ar­ba nuo­la­ti­nių glo­bė­jų. Ta­čiau te­ko pa­da­ry­ti išim­tį – jau­niau­sią vai­ką, ku­ris ne­tu­rė­jo 3 me­tų, ap­gy­ven­di­no kar­tu su tos pa­čios šei­mos vai­kais. Te­ko už juos pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, nes šei­mos, ga­lin­čios priim­ti vi­sus ke­tu­ris vai­kus, neat­si­ra­do.

Sten­gia­ma­si, kad vie­nu me­tu na­mu­čiuo­se gy­ven­tų pa­na­šaus am­žiaus vai­kai. Skir­tin­go am­žiaus vai­kų yra ki­toks prie­rai­šu­mo at­kū­ri­mas, sau­gu­mo po­rei­kis. Ypač su­dė­tin­ga dirb­ti su paaug­liais, tam rei­kia stip­rios ir pa­si­ruo­šu­sios ko­man­dos.

„Paaug­liai at­si­ne­ša sa­vo sun­kią pa­tir­tį, el­ge­sio ir emo­ci­jų pro­ble­mos yra žymiai su­dė­tin­ges­nės. Sau­gų prie­rai­šu­mą vai­kas su­si­ku­ria iki 3 me­tų, opaaug­liui pa­si­ti­kė­ji­mo at­kū­ri­mas yra su­dė­tin­gas. Ga­li­me sta­bi­li­zuo­ti jų emo­ci­jas, at­liep­ti fi­zio­lo­gi­nius po­rei­kius, pa­dė­ti jiems pla­nuo­ti. Re­zul­ta­tai pri­klau­so nuo to, ko­kią kri­zę jie iš­gy­ve­nę“, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta, ve­džio­da­ma mus po na­mus.

Dir­ba pra­smin­gą dar­bą

At­ve­jo va­dy­bi­nin­kė Ri­ta Gin­ti­lie­nė at­vi­ra: sun­kiau­sia jos dar­be, kai vai­kai il­gi­si tė­vų. Daž­nai jie tai iš­reiš­kia ne tik liū­de­siu, bet ir pro­tes­tu, ne­tin­ka­mu el­ge­siu.

„SOS te­ta“ ar­ba so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Jo­lan­ta Lau­ri­nai­tie­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad nak­ti­mis iš­si­mie­go­ti ne­pa­vyks­ta. „Gu­li ir klau­sai­si jų kvė­pa­vi­mo. Ma­žiu­kai nak­tį daž­nai pra­bun­da. Su­sap­nuo­ja kaž­ką ir bė­gi“. Jo­lan­ta na­mu­čiuo­se jau­čia­si tar­si ke­tu­rių vai­kų ma­ma. Jiems rei­kia daug dė­me­sio, ap­si­ka­bi­ni­mų, pri­si­glau­di­mų.

„Kar­tą vy­res­ny­sis ber­niu­kas pa­pra­šė pa­skai­ty­ti pa­sa­ką. Aš vie­no­je vie­to­je stab­te­lė­jau ir jis pa­ts pra­dė­jo tą pa­sa­ką pa­sa­ko­ti. Va­di­na­si, jis jau at­min­ti­nai ją mo­ka, ta­čiau jam pa­tin­ka at­si­sės­ti ant so­fos, su­si­kel­ti ko­jas man ant ke­lių ir tie­siog klau­sy­tis“, – pa­sa­ko­ja Ri­ta.

Ji sa­ko jau­čian­ti di­de­lį skir­tu­mą, ko­kie šie vai­ku­čiai at­va­žia­vo ir ko­kie jie yra šian­dien. Ra­my­bė, jie ži­no tai­syk­les, vie­nas ki­tą su­draus­mi­na. Pri­me­na, kad rei­kia dan­tu­kus va­ly­ti, ki­tus bū­ti­nus dar­be­lius at­lik­ti.

Ri­ta džiau­gia­si, kad ket­ve­riu­kės tė­vai no­ri juos su­si­grą­žin­ti ir sten­gia­si. „Imam ma­mą už ran­kos, ve­dam ir pas gy­dy­to­jus, ir į mo­kyk­lą, ir į dar­že­lį. Mū­sų dar­bo re­zul­ta­tas – ras­tas ge­ras kon­tak­tas su tė­vais. Mes jų nei smer­kiam, nei že­mi­nam. Sten­gia­mės iš­klau­sy­ti ir su­pras­ti. Pa­ma­žu jie į mus ne­be­žiū­ri kaip į prie­šus. Mes ne­nu­ro­di­nė­ja­me jiems, ką jie tu­ri da­ry­ti. Tie­siog ta­ria­mės, siū­lo­me“, – pa­sa­ko­ja Ri­ta ir pri­du­ria, kad ap­si­džiau­gė, kai tė­ve­lis pa­si­tei­ra­vo, ar su­si­grą­ži­nę vai­kus ga­lės joms pa­skam­bin­ti.

Na­mu­čių dar­buo­to­jos ma­to di­de­lę pra­smę sa­vo dar­be. „Dir­ba­me la­bai pra­smin­gą dar­bą“, – sa­ko Ri­ta.

Gy­ve­na bend­ruo­me­nė­je

Ri­ta pri­si­mi­nė, kad su­ma­nius steig­ti bend­ruo­me­ni­nius vai­kų glo­bos na­mus, pa­si­rin­ko nuo­mo­tis pri­va­tų na­mą ta­me ra­jo­ne, ku­ris nė­ra ap­krau­tas dau­gia­bu­čiais, o bend­ruo­me­nė yra ar­ti­mes­nė.

„Iš vi­sų pu­sių esa­me ap­sup­ti kai­my­nų ir tu­ri­me bend­rau­ti. Iš­šū­kių yra ki­lę vi­so­kių. Vai­kai ir ai­bes kre­čia, ber­niu­kai paer­zi­na kai­my­nus, ta­čiau jie žai­džia su kai­my­nų vai­kais, atei­na pas juos į sve­čius, kvie­čia į gim­ta­die­nius. Kai­my­nas mums nu­ka­sa snie­gą, pa­re­mon­tuo­ja, jei ką rei­kia. Esa­me bend­ruo­me­nė­je“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Ji džiau­gia­si, kad vai­kai so­cia­li­nes dar­buo­to­ja va­di­na var­dais, ne­nau­do­ja žo­džių „auk­lė­to­ja“, „mo­ky­to­ja“. Ta­da at­si­ran­da vi­sai ki­toks san­ty­kis su vai­ku.

Jur­gi­ta pa­sa­ko­ja apie iš­skir­ti­nį at­ve­jį. Vie­nas vai­kas prie kai­my­nų tvo­ros pa­de­gė žo­lę, ap­rū­ko tvo­ra. Su­si­ra­do kai­my­nę, pa­sa­kė, kad pri­sii­ma vi­są at­sa­ko­my­bę ir pa­si­ren­gę at­ly­gin­ti ža­lą. Kai­my­nė nu­ste­bo, klau­sia, kiek lai­ko jie čia gy­ve­na? Sa­ko – vi­sai ne­pas­te­bė­ju­si.

Nė­ra ins­ti­tu­ci­nio pa­sta­to. Kar­tais sve­čiai klau­sia, o ko­dėl nė­ra prie na­mo len­te­lės. Ta­da Jur­gi­ta klau­sia: „O ar prie sa­vo na­mų de­da­te len­te­lę?“

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad ma­žes­nė žmo­nių kon­cent­ra­ci­ja vai­kui lei­džia ki­taip jaus­tis, ir po­žiū­ris į vai­ką yra ki­toks. Jei iš­ky­la pro­ble­mų išo­rė­je, vai­kas ži­no, kad jis bus ne ap­kal­tin­tas, o at­sto­vau­ja­mas, bus ban­do­ma spręs­ti pro­ble­mą, neieš­kant kal­tų, o dis­ku­tuo­jant, kal­ban­tis.

Kaip šei­ma

Pa­sa­ko­da­ma Jur­gi­ta vis pa­brė­žia: mes – kaip nor­ma­li šei­ma.

„Glo­bo­to­jos da­ly­vau­ja tė­vų su­si­rin­ki­muo­se. Jei ren­ka­mi pi­ni­gė­liai eks­kur­si­joms ar ki­tiems bend­riems rei­ka­lams, už sa­vo vai­ką taip pat duo­da­me. Mo­kyk­lo­se, dar­že­liuo­se ski­ria­me lai­ko po­kal­biams apie vai­ką. Daž­niau­siai iš pra­džių jis ati­džiai ste­bi­mas, nes mo­kyk­loms taip pat neaiš­ku, kas tie bend­ruo­me­ni­niai vai­kų glo­bos na­mai. Mes no­ri­me glau­džiai bend­ra­dar­biau­ti, nes vai­kas pa­ten­ka į nau­ją sve­ti­mą ap­lin­ką ir nu­ma­ty­ti jo pir­mi­nes reak­ci­jas yra sun­ku. Tos ins­ti­tu­ci­jos, ku­rias vai­kas lan­kė, mums tam­pa in­for­ma­ci­jos šal­ti­niu apie jį“, – ko­men­tuo­ja Jur­gi­ta.

Kar­tais mo­kyk­lą ten­ka keis­ti, nes vai­kas kar­tais yra stig­ma­ti­zuo­ja­mas. Kar­tais ten­ka pa­keis­ti ug­dy­mo įstai­gą dėl vai­ko spe­cia­lių­jų po­rei­kių.

„Dir­ba­me pa­gal at­ve­jo va­dy­bą, įver­ti­na­me kiek­vie­ną vai­ką, jo vys­ty­mo­si po­rei­kius. Ban­do­me su­ras­ti rei­ka­lin­gų spe­cia­lis­tų ko­man­dą nuo pri­va­taus lo­go­pe­do iki psi­cho­lo­go“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Ne­no­ri pa­pil­do­mo dė­me­sio

Kai ta­rė­mės su­si­tik­ti, Jur­gi­ta per­spė­jo, kad ne­ga­li­me at­skleis­ti, kur tiks­liai bend­ruo­me­ni­niai vai­kų glo­bos na­mai yra įsi­kū­rę. Ko­dėl?

„Tu­ri­me aukš­tus vai­kų tei­sių ap­sau­gos stan­dar­tus ir pir­me­ny­bė tei­kia­ma vai­kų in­te­re­sams. Mes to ne­sle­pia­me, bet ir ne­ban­do­me pla­čia­jai vi­suo­me­nei pa­teik­ti pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos. Ne­rei­ka­lin­gas pa­di­dė­jęs vi­suo­me­nės dė­me­sys. Kai vai­kas, kad ir lai­ki­nai, ne­ten­ka tė­vų glo­bos, jam rei­kia su­kur­ti pa­čią sau­giau­sią ap­lin­ką. To­ji sau­gi ap­lin­ka ir yra ši­tie na­mu­čiai“, – at­sa­ko.

Dar­buo­to­jos ne­sle­pia nuo vai­kų tė­vų, kur jie gy­ve­na, ta­čiau ne­ži­no­da­mi vi­sų vai­kų si­tua­ci­jų, neor­ga­ni­zuo­ja jų su­si­ti­ki­mų su tė­vais šiuo­se na­mu­čiuo­se. Be to, vie­nus vai­kus lan­ko daž­niau, ki­tus – re­čiau. Kad joks vai­kas ne­jaus­tų skriau­dos, o „SOS te­tos“ ne­pra­ras­tų vai­ko pa­si­ti­kė­ji­mo.

Vai­kų su­si­ti­ki­mai su tė­vais vyks­ta per veik­lą. Sta­dio­ne fut­bo­lą pa­žai­džia, pik­ni­ką pa­si­da­ro, par­ke pra­lei­džia lai­ką ir pa­na­šiai. Prik­lau­so nuo to, kiek lai­ko vai­kui lei­džia­ma bend­rau­ti su tė­vais.

Anot Jur­gi­tos, ty­ri­mais įro­dy­ta, kad vai­kai, išė­ję iš di­de­lių ins­ti­tu­ci­nių glo­bos na­mų, nė­ra pa­kan­ka­mai sa­va­ran­kiš­ki. Di­de­lė vai­kų, ne­te­ku­sių tė­vų glo­bos, kon­cent­ra­ci­ja vie­no­je vie­to­je stig­ma­ti­zuo­ja vi­suo­me­nę.

„Mū­sų sva­jo­nė, kad vi­si vai­kai aug­tų šei­mo­se. Kai mū­sų pa­pra­šo tap­ti vai­ko glo­bė­jais, mes su­si­ren­ka­me vi­są in­for­ma­ci­ją, aiš­ki­na­mės, ar tik­rai nė­ra ar­ti­mo gi­mi­nai­čio, ku­ris ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti tuo vai­ku. Ki­ta ver­tus, mes pri­sii­ma­me vi­są at­sa­ko­my­bę, kad po lai­ki­no­sios glo­bos vai­kas ne­grįž­tų į ins­ti­tu­ci­nę glo­bą“, – tvir­ti­na Jur­gi­ta.

Pri­si­jau­kin­ti vai­ką

Na­mu­čių mo­te­rys vie­nu bal­su tvir­ti­na, kad tai, jog be­veik vi­si vai­kai su­grįž­ta į šei­mas yra jų di­de­lio bend­ro dar­bo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo su ki­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis re­zul­ta­tas.

Vyks­ta nuo­la­ti­nė ko­mu­ni­ka­ci­ja su tė­vais, so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­de­da jiems su­vok­ti jų vai­kų po­rei­kius. Aiš­ki­na­si, ko­dėl jiems su vai­kais ky­la konf­lik­ti­nių si­tua­ci­jų, pri­si­de­da­ma prie tė­vų so­cia­li­nių įgū­džių for­ma­vi­mo. Vai­kui ir tė­vams su­da­ro­mos są­ly­gos lan­ky­tis pas psi­cho­lo­gą. Vai­ką grą­ži­nus į šei­mą dar pu­sę me­tų vyks­ta pa­ly­di­mo­ji glo­ba, aiš­ki­na­ma­si, kaip jam se­ka­si.

„Grį­žus na­mo ir vė­liau mus su­si­ti­kę gat­vė­je jie priei­na, ap­si­ka­bi­na, pa­sa­ko­ja, kaip gy­ve­na. Va­di­na­si, jam čia bu­vo sau­gi, ar­ti­ma ap­lin­ka“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Ta­čiau ap­si­gy­ve­nę na­mu­čiuo­se ma­žiu­kai il­gi­si ma­mos. Jur­gi­ta įsi­ti­ki­nu­si, kad vai­kui tik­rai nie­kur ne­bus ge­riau, nei jo šei­mo­je, jei ta šei­ma su­ge­ba už­tik­rin­ti jo po­rei­kius. Vy­res­nio am­žiaus vai­kai su­pran­ta, kad tai yra lai­ki­na ir kad nuo jų ir jų šei­mos pri­klau­so ga­li­my­bė su­grįž­ti į šei­mą.

„Vi­sa­da sa­vo vai­kams sa­ko­me: tu esi čia da­bar, mes pa­da­ry­si­me vis­ką, kad tu­rė­tum ga­li­my­bę su­grįž­ti į šei­mą, bet tu tu­ri su­pras­ti, kad kai ku­rie spren­di­mai ne­prik­lau­so nuo ta­vęs. Tu ne­tu­rė­tum jaus­tis kal­tas dėl to, kas įvy­ko. Pir­mo mė­ne­sio lai­ko­tar­piu tu­ri pri­si­jau­kin­ti vai­ką, pri­si­riš­ti, kad pa­si­pa­sa­ko­tų, kiek tai įma­no­ma, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria, ko­kios jo emo­ci­jos“.

Norėdami, kad na­mu­čių mo­de­lis bū­tų kuo ar­čiau šei­mos mo­de­lio, sie­kia­ma, kad te­tos daž­nai ne­si­keis­tų, jos dir­ba pa­ro­mis.

Jur­gi­ta ak­cen­tuo­ja, kad la­bai svar­bu vai­kams iš­lai­ky­ti die­not­var­kę, kad ap­lin­ka bū­tų sta­bi­li, to­dėl sau­gi. Mo­kyk­los, die­nos cent­rai, bū­re­liai, va­ka­re vi­si kar­tu ga­mi­na va­ka­rie­nę, tvar­ko kam­ba­rius, žais­lus.

Prieš grįž­tant į šei­mas, sa­vait­ga­liais vai­kai įgy­ja sve­čia­vi­mo­si tei­sę, to­dėl va­žiuo­ja pas tė­vus. O šiaip lais­va­lai­kiu ei­na į ki­ną, ba­sei­ną, or­ga­ni­zuo­ja­mos iš­vy­kos, vyks­ta į va­sa­ros sto­vyk­las. Daž­niau­siai ma­žie­ji na­mu­čių gy­ven­to­jai į juos su­si­ren­ka tik va­ka­rais. Bet jei vai­kas ne­no­ri lan­ky­ti die­nos cent­ro, o no­ri lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes, tai jam ne­drau­džia­ma. Tik te­le­fo­nu „SOS te­tai“ tu­ri pra­neš­ti, kur ir ka­da vyks­ta, ka­da grįš.

Šei­mos biu­dže­tas

„Rū­bus pirk­ti va­žiuo­ja­me kar­tu su vai­kais į bet ko­kią par­duo­tu­vę. Ap­si­pir­ki­nė­ja­me kaip įpras­ta šei­ma. Tu­ri­me šei­mos biu­dže­tą ir pri­va­lo­me ja­me su­tilp­ti. Pa­ti šei­ma mo­ka už dar­že­lius, pa­pil­do­mas gy­dy­mo pa­slau­gas, per­ka mais­to pro­duk­tus, rū­be­lius ir vis­ką, kas yra su­si­ję su vai­kais“, – at­sklei­džia na­mu­čių gy­ve­ni­mo de­ta­les Jur­gi­ta.

Bend­ruo­me­ni­nių šei­mos mo­de­lio na­mų pa­slau­ga Šiau­lių re­gio­ne tei­kia­ma ir iš­lai­ko­ma įgy­ven­di­nant pro­jek­tą „Tva­raus pe­rė­ji­mo nuo ins­ti­tu­ci­nės glo­bos prie šei­mo­je ir bend­ruo­me­nė­je tei­kia­mų pa­slau­gų sis­te­mos są­ly­gų su­kū­ri­mo Lie­tu­vo­je“, pa­slau­gas per­ka Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė, sva­riai fi­nan­siš­kai pri­si­de­da „SOS vai­kų kai­mai”.

Grį­ži­mas na­mo išau­gi­na spar­nus

Nuos­ta­biau­sias me­tas na­mu­čiuo­se, kai vai­kai su­ži­no, jog grei­tai grįš į sa­vo šei­mą.

„Tai bū­na nuo­sta­biau­sias lau­ki­mo pe­rio­das. Tas ke­lias sa­vai­tes vai­kas bū­na vi­sai ki­toks. Jo nuo­tai­ka, emo­ci­ja vi­sai ki­to­kia, jis bū­na toks pa­ky­lė­tas. Vai­kui išau­ga spar­nai“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Jūratės Rauduvienės straipsnį kviečiame skaityti: http://www.skrastas.lt/?data=2019-03-21&rub=1065924812&id=1553098016&fbclid=IwAR0StURqE0kgHwpQnh-bfIPUtBmRjTqfKL0agkLM8MCaVD1HD5jSEoBXgfQ.